Sekite 15min Google
Invaziniai augalai gali išstumti vietines rūšis, pakeisti natūralių buveinių struktūrą, o kai kurie jų kelia pavojų ir žmonių sveikatai.
Aplinkos apsaugos departamentas pabrėžia, kad gyvybingų invazinių rūšių auginimas, dauginimas, mainymas, įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks jų naudojimas neturint reikiamo leidimo yra draudžiamas.
Lietuvos gamtinė augmenija svarbi ekosistemų stabilumui ir gyvūnijos įvairovei, tačiau invaziniai augalai, į šalį patekę kaip dekoratyviniai augalai ar kartu su žemės ūkio kultūromis, gali šią pusiausvyrą sutrikdyti.
Vienas pavojingiausių – Sosnovskio barštis
Sosnovskio barštis paplitęs visoje Lietuvoje, ypač Rytų ir Pietų šalies dalyse. Jis auga dirvonuose, pievose, pamiškėse, krūmynuose, prie vandens telkinių, taip pat urbanizuotose teritorijose.
Šis augalas ne tik greitai plinta ir užima vietinių augalų vietą, bet ir yra pavojingas žmogui. Visos Sosnovskio barščio dalys kaupia furanokumariną, kuris žmogui prisiartinus prie augalo, jį skinant ar šienaujant gali sukelti I–III laipsnio odos nudegimus.
2016 m. Sosnovskio barštis paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi ir įrašytas į susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą. Valstybės narės įpareigotos valdyti jo plitimą.
Lubinai keičia dirvožemį
Gausialapiai lubinai plačiai paplitę visoje Lietuvoje, dažniausiai auga paupiuose, drėgnose vietose ir paunksmėse.
Invaziniai lubinai didina azoto atsargas dirvožemyje, todėl jų augavietėse ima nykti pievų, smėlynų ir kitų buveinių augalų rūšys. Be to, lubinai greitai dauginasi, prisitaiko prie įvairių sąlygų, o jų sėklos ilgai išlieka gyvybingos.
Pajūrio kopas užkariauja gubojos
Muilinės gubojos gausūs sąžalynai dažniausiai aptinkami Lietuvos pajūryje – tiek žemyninėje Baltijos pajūrio dalyje, tiek Kuršių nerijoje.
Tankūs šio augalo sąžalynai keičia bendrijų struktūrą ir smėlynams būdingą samanų dangą. Muilinės gubojos sutvirtina vėjo pustomas kopas, todėl mažėja retiems augalams, galintiems augti tik pustomame smėlyje, tinkamų buveinių.
Robinijos gali plisti šaknimis
Baltažiedė robinija, dar vadinama akacija, auga beveik visoje Lietuvoje, ypač jų gausu Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos ir Druskininkų parkuose.
Šis medis dauginasi ne tik sėklomis, bet ir šaknų bei kelmų atžalomis. Atžalomis robinija per metus gali išplisti net 20 metrų atstumu.
Tankūs robinijų sąžalynai keičia dirvožemio cheminę sudėtį, todėl ima vešėti nebūdingi azotamėgiai augalai. Ypač kenčia smėlynų buveinės – ilgainiui jose gali išnykti joms būdingos rūšys.
Erškėčiai sudaro tankius sąžalynus
Raukšlėtalapis erškėtis labiausiai paplitęs rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyse, taip pat Baltijos pajūrio kopose.
Šie augalai išaugina ilgus šakniastiebius ir sudaro didelius, tankius sąžalynus. Dėl jų plitimo smarkiai mažėja vietinių augalų ir gyvūnų rūšių įvairovė, nukenčia bendrijos ir buveinės.
Rykštenės išstumia vietinius augalus
Visoje Lietuvoje gausiai paplitusios trys invazinių rykštenių rūšys – kanadinė, aukštoji ir didžioji. Jos dažnai aptinkamos aplink miestus ir gyvenvietes, apleistuose žemės ūkio plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse ir kitose atvirose vietovėse.
Rykštenės išaugina daug šakniastiebių, todėl sudaro tankius sąžalynus, kuriuose nebelieka vietos vietinėms augalų rūšims. Dėl to nyksta natūralios bendrijos, keičiasi ir mažėja gyvūnų rūšinė sudėtis bei visa ekosistema.
Be to, šie augalai iš dirvožemio paima daugiau maisto medžiagų nei vietinės rūšys, todėl dirvožemis parūgštėja, o kai kurie augalai jame ima skursti arba visai išnyksta.
Invazinės rūgštynės menkina pievų vertę
Tankiažiedė rūgštynė yra plačiai paplitusi ir toliau plintanti invazinė rūšis. Ji aptinkama visoje Lietuvoje – pievose, upių pakrantėse, pakelėse, miškų aikštelėse, palei geležinkelius, apleistuose laukuose ir dykvietėse.
Natūraliose ar pusiau natūraliose pievose rūgštynės stelbia vietinius, ypač žemaūgius, augalus. Be to, jos menkina pievų ūkinę vertę, nes gyvuliai šių augalų neėda.
Sprigės užkariauja pakrantes ir miškus
Bitinės sprigės Lietuvoje aptinkamos vandens telkinių pakrantėse, kur sudaro labai didelius ir tankius sąžalynus, kartais nusidriekiančius kelis ar net keliolika kilometrų.
Tokiose vietose mažėja vietinių augalų rūšių įvairovė, keičiasi vertingų aukštųjų žolynų, aliuvinių miškų ir kitų buveinių sudėtis. Tankūs sąžalynai pakrantėse taip pat skatina krantų eroziją ir spartina vandens eutrofikaciją.
Smulkiažiedė sprigė plačiai paplitusi visoje Lietuvoje ir yra viena dažniausių miškuose aptinkamų invazinių augalų. Ji konkuruoja su žoliniais augalais ir miškuose neretai tampa vyraujančia rūšimi.
Kaip invaziniai augalai naikinami?
Invazinių augalų plitimui mažinti naudojamos įvairios priemonės: mechaninis šalinimas, cheminės medžiagos, augalų iškasimas ar nupjovimas palankiausiu metu, kai jie dar nespėjo subrandinti sėklų.
Kartais visų tam tikros rūšies individų išnaikinti neįmanoma, todėl imamasi kontroliuoti jų populiacijas ir taip mažinti daromą žalą.
Už auginimą gali grėsti bauda
Aplinkos apsaugos departamentas primena, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą ar mainymą numatytos 200–400 eurų baudos. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims gali būti skiriama 300–600 eurų bauda.
Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų bauda, o juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims – 800–1500 eurų bauda.
Todėl prieš parsinešant į sodą gražiai atrodantį augalą verta pasidomėti, kokiai rūšiai jis priklauso. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip puošmena, gamtoje gali tapti rimta problema – o jo auginimas gali atsieiti ir nemenką sumą.