Sekite 15min Google
Kodėl nukirptų augalų nereikia išmesti?
Pats pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „nukirpk ir palik“. Šis metodas itin paprastas: augalai nukerpami, o jų stiebai, lapai ir žiedai paliekami ant dirvos paviršiaus.
Tai alternatyva įprastam gėlynų tvarkymui, kai augalų likučiai surenkami, išgabenami į komposto krūvą, o vėliau, jiems suirus, kompostas vėl grąžinamas į dirvą.
Taikant šį metodą, visas šis procesas vyksta tiesiog gėlyne – augalų liekanos pamažu suyra ir natūraliai praturtina dirvožemį.
Šį būdą galima taikyti kerpant daugiamečius ir vienmečius žolinius augalus, taip pat dekoratyvines žoles.
Kuo naudingos ant dirvos paliktos augalų liekanos?
Vienas didžiausių šio metodo privalumų – sutaupytas laikas ir pastangos. Tvarkant gėlynus nebereikia rinkti visų nukirptų augalų likučių, jų nešti į komposto krūvą, o vėliau komposto vežti atgal.
Tačiau nauda neapsiriboja vien patogumu.
Natūraliai gerėja dirvožemis. Ant žemės palikti stiebai, lapai ir žiedai pamažu suyra. Šiame procese dalyvauja sliekai, grybai ir įvairūs mikroorganizmai, kurie skaido organines medžiagas ir padeda joms patekti į dirvožemį.
Taip dirva praturtinama maistinėmis medžiagomis, gerėja jos struktūra, vandens pralaidumas ir gebėjimas išlaikyti drėgmę. O sveikesnėje dirvoje geriau auga ir augalai.
Dirva apsaugoma nuo žiemos negandų. Šaltuoju metų laiku ant žemės likęs augalų sluoksnis veikia kaip natūralus mulčias. Jis padeda apsaugoti dirvožemį nuo erozijos, kurią sukelia stiprus vėjas ir lietus.
Plika dirva yra gerokai pažeidžiamesnė – lietus gali išplauti maistines medžiagas ir nuplauti patį derlingiausią viršutinį jos sluoksnį.
Tuo tarpu augalų liekanos suformuoja apsauginę dangą, kuri padeda išsaugoti dirvožemio derlingumą. Be to, toks sluoksnis reguliuoja dirvos temperatūrą ir suteikia papildomą apsaugą nuo šalčio.
Vasarą dirva ilgiau išlieka drėgna. Šiltuoju metų laiku augalų liekanų sluoksnis mažina vandens garavimą iš dirvožemio. Dėl to gėlynus gali reikėti rečiau laistyti, taigi taupomas ir laikas, ir vanduo.
Nauda sodo gyvūnijai. Pūvantys augalų stiebai ir kitos liekanos tampa prieglobsčiu vabzdžiams, bestuburiams bei kitiems smulkiems sodo gyventojams.
Tai itin svarbu artėjant šalčiams, kai daugelis naudingų organizmų ieško saugios vietos peržiemoti.
Ar šis metodas turi trūkumų?
Nors šis būdas turi daug privalumų, jis patiks ne visiems.
Pagrindinis trūkumas – estetinis. Ant gėlynų palikti pūvantys stiebai ir lapai gali atrodyti netvarkingai, ypač tiems, kurie mėgsta kruopščiai prižiūrėtus, švarius gėlynus.
Dar viena problema – augalų liekanos gali tapti patogia slėptuve sodo kenkėjams, pavyzdžiui, šliužams ir sraigėms.
Todėl verta stebėti, ar po mulčio sluoksniu nesikaupia pernelyg daug drėgmės ir nepadaugėja nepageidaujamų sodo gyventojų.
Kaip tinkamai nukirpti ir palikti augalus?
Šį metodą galima naudoti ištisus metus ir įvairaus dydžio gėlynuose – tiek dideliuose daugiamečių augalų želdynuose, tiek nedidelėse pakeltose lysvėse.
Jis tinka rudenį kerpant daugiamečius augalus, pavasarį šalinant pernykščius stiebus, vasaros pradžioje trumpinant augalus, kad jie augtų vešlesni, ar vasarą šalinant nužydėjusius žiedus.
Pavyzdžiui, rudenį tvarkant daugiamečius augalus, juos galima nukirpti prie pat žemės, naudojant aštrų sekatorių ar sodo žirkles.
Tuomet nukirptus stiebus patariama susmulkinti.
Geriausia juos supjaustyti maždaug 5–10 cm ilgio gabalėliais. Taip gėlynas atrodys tvarkingiau, o trumpesni stiebai suirs greičiau nei palikti ilgi.
Vasarą šalinant nužydėjusius žiedus, jų galvutes galima tiesiog numesti ant dirvos. Jos paprastai suyra gana greitai ir papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis.
Panašiai galima elgtis ir su minkštais augalų ūgliais, kurie lieka karpant vejos pakraščius, levandas ar kitus augalus.
Svarbiausia, kad ant dirvos paliekami augalai būtų sveiki.
Kokius augalus galima nukirpti ir palikti?
Šis metodas ypač tinka daugeliui žolinių daugiamečių augalų ir dekoratyvinių žolių.
Jį galima taikyti tokiems populiariems gėlynų augalams kaip:
-
Snapučiai;
-
Rūgtys (persikarijos);
-
Katžolės;
-
Astilbės;
-
Astrai;
-
Flioksai.
Taip pat galima palikti nukirptas dekoratyvines žoles, pavyzdžiui, miskantus, lendrūnus, soruoles ir japonines hakones.
Šių augalų liekanos gana greitai suyra ir gali tapti naudingu mulčio sluoksniu.
Metodas puikiai tinka ir vienmečiams augalams, ypač tiems, kurių stiebai bei lapai minkšti.
Pavyzdžiui, galima palikti susmulkintas medetkas, burnočius ar bazilikus. Jų žalioji masė suyra palyginti greitai.
Tačiau ne visi augalai tam tinkami. Pavyzdžiui, melsvių ir agapantų lapai pūdami gali virsti nemalonia, gleivėta mase, todėl jų gėlyne geriau nepalikti.
Kokių augalų liekanų geriau nepalikti?
Yra kelios svarbios išimtys, kurių reikėtų laikytis.
Jokiu būdu nepalikite sergančių ar kenkėjų apniktų augalų liekanų. Jos gali tapti ligų ir kenkėjų plitimo šaltiniu.
Prieš kirpdami augalus atidžiai juos apžiūrėkite. Jei pastebite miltligės, lapų dėmėtligės, rožių juodosios dėmėtligės, maro ar kitų ligų požymių, tokias augalų dalis reikėtų surinkti ir tinkamai pašalinti, o ne palikti ant dirvos.
Taip pat nepatariama šio metodo taikyti augalams, kurie labai lengvai pasisėja patys arba gali tapti invaziniai.
Jeigu ant nukerpamų stiebų jau yra subrendusių sėklų, palikus juos gėlyne kitąmet gali sudygti daugybė naujų augalų.
Todėl tokių augalų sėklų galvutes geriau surinkti ir pašalinti.
Taigi, norint pagerinti dirvožemį, nebūtina pirkti brangių trąšų ar mulčio. Kartais pakanka pakeisti vieną įprotį – nukirptų sveikų augalų neišmesti, o leisti jiems natūraliai suirti ten, kur jie augo.
Parengta pagal „Homes and gardens“.
