Sekite 15min Google
Tačiau ne kiekvienas vaikas, kuris mokykloje pasiekia mažiau, nei galėtų pagal savo gebėjimus, turi kokių nors sutrikimų. Kartais motyvaciją galima sustiprinti gana paprastais būdais – svarbiausia, kad tėvai būtų šalia, bet neperimtų visos atsakomybės.
Domėkitės, bet nekontroliuokite
Tėvų įsitraukimas į vaiko mokyklinį gyvenimą yra labai svarbus. Parodykite, kad jums rūpi, ką jis mokosi, kaip jam sekasi, su kokiais sunkumais susiduria. Galite padėti ruošiant namų darbus, atsakyti į klausimus ar tiesiog pasiteirauti, ką įdomaus tą dieną sužinojo mokykloje.
Ypač mažesni vaikai dažnai perima tėvų susidomėjimą – jei jums atrodo įdomu tai, ką jie mokosi, didesnė tikimybė, kad ir patys tuo susidomės.
Su paaugliais svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Pernelyg dažni klausimai apie pažymius, namų darbus ar atsiskaitymus gali skambėti kaip apklausa ir sukelti pasipriešinimą. Todėl verta ne tik klausti, bet ir patiems pasidalyti savo dienos įspūdžiais. Pokalbis dažniausiai veikia geriau nei nuolatinė kontrolė.
Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau erdvės jam reikėtų palikti. Jei nuolat priminsite apie kiekvieną užduotį ir tikrinsite kiekvieną žingsnį, vaikas gali pradėti priešintis vien todėl, kad jaučiasi kontroliuojamas.
Paskatinimai gali padėti
Dalis tėvų baiminasi, kad už mokslus apdovanoti vaiką yra netinkama. Ir nors nuolatiniai materialūs prizai gali tapti problema, paskatinimas nebūtinai reiškia pinigus ar dovanas.
Klinikinė neuropsichologė dr. Laura Phillips pabrėžia, kad vaikai labai gerai reaguoja į paprastą socialinį paskatinimą – pagyrimą, apkabinimą, „duok penkis“ ar nuoširdų dėmesį. Ilgainiui vaikas gali pradėti stengtis ne vien dėl išorinio atlygio, bet ir todėl, kad pats pajunta pasitenkinimą įveikęs užduotį.
Neuropsichologas dr. Kenas Schusteris siūlo malonias veiklas susieti su atliktu darbu. Pavyzdžiui, po sutarto laiko, skirto namų darbams, galima kartu nueiti ledų, pažaisti ar užsiimti kita vaikui patinkančia veikla.
Dideles užduotis taip pat verta suskaidyti į mažesnes dalis. Įveikus vieną etapą galima padaryti trumpą pertrauką ir tik tada imtis kito. Taip darbas atrodo ne toks sunkus ir lengviau išlaikyti dėmesį.
Girkite ne tik už pažymį
Vaikui svarbu suprasti, kad vertinate ne vien rezultatą, bet ir jo pastangas.
Pagirkite, kai jis nenuleido rankų susidūręs su sunkia užduotimi, ilgiau pasistengė ar išdrįso pabandyti tai, kuo pats nebuvo užtikrintas. Tokiu būdu vaikas mokosi, kad pastangos turi vertę net ir tada, kai rezultatas nėra tobulas.
Jeigu giriama tik už gerą pažymį, ypač gautą beveik be pastangų, gali susidaryti įspūdis, kad mokytis turi būti lengva. O kai tampa sunku, vaikas gali pradėti manyti, kad jam tiesiog „nesiseka“ arba jis nėra pakankamai gabus.
Padėkite suprasti, kam to reikia
Vyresniems vaikams kartais padeda aiškus ryšys tarp dabartinių pastangų ir ateities tikslų.
Jei paauglys žino, kur norėtų studijuoti, kokią profesiją rinktis ar ką veikti baigęs mokyklą, verta padėti jam pamatyti, kaip dabartinis mokymasis susijęs su tais planais.
„Kai mokykla susiejama su ilgalaikiais vaiko tikslais, mokymasis gali tapti asmeniškai prasmingesnis“, – aiškina dr. L. Phillips.
Svarbu, kad tai nebūtų grasinimas ar spaudimas, o veikiau pagalba vaikui pačiam pamatyti, dėl ko verta stengtis.
Leiskite patirti ir nesėkmių
Nė vienas vaikas negali visada gauti geriausių pažymių ar nepriekaištingai atlikti kiekvienos užduoties.
Tėvams natūralu norėti apsaugoti vaiką nuo nesėkmių, tačiau jos taip pat yra mokymosi dalis. Kartais vaikas tik pats patyręs, kas nutinka nepasiruošus kontroliniam darbui ar palikus užduotį paskutinei minutei, supranta, kodėl verta kitą kartą elgtis kitaip.
Svarbu leisti vaikui suklysti, tačiau kartu padėti iš klaidos pasimokyti, o ne ją paversti dar viena priežastimi kritikuoti.
Kartais verta pasitelkti kitą žmogų
Jei namų darbai nuolat tampa tėvų ir vaiko konfliktų priežastimi, gali padėti žmogus iš šalies – korepetitorius, vyresnis moksleivis ar studentas.
Kartais vaikas daug ramiau priima pastabas ir pagalbą iš žmogaus, kuris nėra jo mama ar tėtis. Be to, tai gali sumažinti įtampą namuose ir leisti tėvams grįžti į tėvų, o ne nuolatinių mokytojų ar kontrolierių vaidmenį.
Viena mama, kurios sūnui diagnozuotas ADHD, pasakojo pasamdžiusi studentų, kad šie kelis vakarus per savaitę padėtų jam ruošti namų darbus.
„Su jais jis elgdavosi daug geriau. Man tai buvo verta pinigų vien todėl, kad nebereikėjo nuolat pyktis ir nervintis“, – pasakojo ji.
Mokytojas turėtų būti sąjungininkas
Labai svarbu palaikyti ryšį su vaiko mokytoju. Jis gali pastebėti tai, ko tėvai namuose nemato – kada vaikui sunkiausia susikaupti, kokios užduotys jį labiausiai trikdo ar kas, priešingai, padeda įsitraukti.
Tėvai savo ruožtu gali pasidalyti tuo, ką apie vaiką žino geriausiai.
Pavyzdžiui, jei vaikui sunku išlaikyti dėmesį, mokytojui gali būti naudinga žinoti, kad jam lengviau, kai kelių žingsnių užduotys užrašomos lentoje arba kai prieš pateikiant nurodymą įsitikinama, kad jis tikrai klausosi.
„Svarbu, kad mokykla ir namai veiktų ta pačia kryptimi“, – pabrėžia klinikinė psichologė dr. Kristin Carothers.
Kai kuriais atvejais galima susitarti ir dėl paprastos paskatinimų sistemos. Pavyzdžiui, mokytojas gali pažymėti, ar vaikas atliko sutartas užduotis, laikėsi nurodymų, o namuose už pastangas jis sulaukia nedidelio paskatinimo – papildomo laiko mėgstamai veiklai ar bendro žaidimo su tėvais.
Nepamirškite ir savęs
Matyti, kaip vaikas praranda norą mokytis, tėvams taip pat gali būti labai sunku. Atsiranda nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas, o kartais ir jausmas, kad aplinkiniai vertina jūsų gebėjimus būti gerais tėvais.
Jeigu jaučiate, kad pokalbiai apie mokslus nuolat baigiasi pykčiu, verta trumpam atsitraukti ir pažvelgti į situaciją iš platesnės perspektyvos.
Kai kuriems tėvams padeda pokalbiai su kitomis panašius sunkumus patiriančiomis šeimomis. Pasidalijimas patirtimi gali ne tik nuraminti, bet ir padėti atrasti praktinių sprendimų – kaip kalbėtis su mokykla, kur kreiptis pagalbos ar kaip sumažinti konfliktus namuose.
Svarbu realistiškai vertinti ir savo lūkesčius. Ne kiekvienas vaikas taps pirmūnu, ir tai neturėtų būti pagrindinis tikslas. Kur kas svarbiau pastebėti, kiek pastangų jis įdeda, ar mokosi nepasiduoti ir ar pamažu išnaudoja savo gebėjimus.
Kaip sako viena mama: „Aš nesistengiu savo vaiko paversti tuo, kuo jis nėra. Tiesiog noriu padėti jam pasiekti tai, ką jis gali.“
Parengta pagal "Child mind“.
