Pasak jo, tai žmogiška. Tėvai myli savo vaiką, ir kai jis susiduria su sunkumais ar išgyvena skausmą, pirmoji jų reakcija – kuo greičiau pasiūlyti sprendimą.
„Tačiau štai skaudi tiesa: vaiko problemų išsprendimas ne visada padeda. Priešingai – tai gali priversti vaiką pasijusti nesuprastu, atstumtu ar nepajėgiu pats susitvarkyti“, – sako psichikos sveikatos specialistas, „Psichology Today“ pateikęs pavyzdžių, kaip tai pasireiškia ir ką tėvai galėtų daryti kitaip.
Ne kiekviena problema reikalauja sprendimo
Septynmetis apsiverkė, kai sugriuvo jo iš „Lego“ pastatyta pilis. Mama puolė taisyti – ji buvo pasirengusi tuoj pat viską sutvarkyti. Bet sūnui nereikėjo sprendimo. Jam reikėjo šalia esančio žmogaus, kuris tiesiog pasakytų: „Oi, kaip nemalonu. Kai būsi pasiruošęs, galime pabandyti pastatyti iš naujo.“
Pirmiausia – empatija, ne strategija
Dešimtmetė Lila prisipažino tėčiui, kad per pertrauką niekas nenorėjo su ja žaisti. Tėtis ėmė dalinti patarimus: išbandyk naują žaidimą, būk atviresnė. Tačiau Lilai labiau reikėjo ne patarimų, o emocinio ryšio. Pasakymas „suprantu, tau buvo liūdna dėl to“ būtų buvęs daug reikalingesnis atsakas, padėjęs jai pasijusti išgirstai.
Tobulumo siekis nereikalauja spaudimo
Vienuolikmetis berniukas sustingo ties rašinio užduotimi: „Aš bijau“, – sakė jis. Susirūpinę tėvai ragino jį greičiau pabaigti darbą ir pamiršti. Tačiau vaikui reikėjo ne motyvavimo, o palaikymo: patvirtinimo, kad būti netobulam yra normalu, ir priminimo, kad pažymys – tai ne visas jo vertės matas.
Kartais geriausia pagalba – tyla
Keturiolikmetė Sofija po mokyklos grįžo ir aštriai atkirto tėvams. Jie reagavo paskaita apie pagarbą. Tačiau tuo metu jai labiau reikėjo tylos ir ramių žodžių: „Atrodo, kad esi pervargusi. Aš būsiu šalia, kai būsi pasiruošusi kalbėtis.“
Kai „taisymas“ atima atsakomybę
Aštuoniolikmetis Elis blogai pasirodė per pokalbį į kolegiją. Gėdydamasis, jis pasipasakojo mamai, o ši tuoj pasiūlė parašyti laišką priėmimo komisijai. Nors ketinimai buvo geri, toks elgesys iš esmės parodė nepasitikėjimą Elio gebėjimu susitvarkyti su nesėkme. Daug veiksmingiau būtų buvę tiesiog pasakyti: „Aš tavimi tikiu. Tai dar ne pabaiga.“
Ką tėvai gali daryti kitaip?
-
Pirmiausia buvimas. Kalbėkite mažiau, klausykitės daugiau. Prieš patardami – nuraminkite.
-
Patvirtinkite jausmą, o ne sprendimą. „Suprantu, kodėl tau tai atrodo taip svarbu“ skamba kur kas stipriau nei „Reikia daryti taip“.
-
Įgalinkite, o ne perimkite. Vaikai įgyja pasitikėjimo savimi per sunkumų įveikimą, o ne per greitą gelbėjimą.
Instinktas „taisyti“ kyla iš meilės. Bet tikroji tėvų galia slypi buvime šalia. Vaikams nereikia, kad jūs viską už juos išspręstumėte. Jie nori jaustis pajėgūs, matomi ir palaikomi.
Taigi kitą kartą, kai norėsite nedelsdami pasiūlyti atsakymą, – sustokite, įkvėpkite ir prisiminkite: pirmiausia – ryšys. Visada.
