Sekite 15min Google
Gal vieną vasaros vakarą norisi klausytis operos Veronos arenoje. Rudenį kartu su vietiniu trumų ieškotoju ir jo šunimi eiti į Pjemonto mišką ieškoti baltųjų trumų. Pamatyti, kodėl Anglijos sodai garsėja visame pasaulyje. Nusileisti į šampano rūsius Reimse. Ar Veneciją aplankyti būtent tomis savaitėmis, kai vyksta garsusis karnavalas.
Tokios kelionės prasideda ne vien nuo klausimo „Kur važiuosime?“
Jos prasideda nuo klausimo: „Ką norėtume patirti?“
Būtent tokių patirčių Kopaturas ieško kurdamas 2027 metų pažintinių kelionių programas.
Daugiau nei 17 metų turizmo srityje dirbanti Kopaturo direktorė Lilijana Degutytė pastebi, kad žmonės vis dažniau ieško ne dar vienos šalies, kurią galėtų pažymėti aplankytų vietų sąraše.
„Žmogus gali būti Italijoje ar Prancūzijoje buvęs ne vieną kartą, bet tai dar nereiškia, kad jis ten viską matė. Kartais priežastimi grįžti tampa vienas renginys, konkretus regionas, vietos gastronomija ar dalykas, apie kurį iki tol net nežinojai“, – sako Lilijana.
Anglijos sodai – ir ką ten veikti, jei nesate botanikas?
Pavadinimas „Anglijos sodai“ gali sudaryti įspūdį, kad tai kelionė tik tiems, kurie puikiai išmano augalus. Tačiau šešių dienų Kopaturo programa daug platesnė.
Ji leidžia pamatyti, kodėl sodai Jungtinėje Karalystėje yra ne tik gražiai apsodintos teritorijos, bet ir svarbi šalies kultūros bei istorijos dalis.
„Levens Hall“ garsėja kelis šimtmečius prižiūrimais topiarais – medžiais ir krūmais, karpomais į įvairias formas. „Hidcote“ galima pamatyti visai kitokį principą: sodas suskirstytas į gyvatvorėmis atskirtus „lauko kambarius“, kurių kiekvienas turi savitą augalų derinį.
„Holehird“ auginamos rododendrų, magnolijų ir kitų augalų kolekcijos, o „RHS Garden Bridgewater“ galima pamatyti, kaip buvusio istorinio dvaro teritorijoje kuriamas šiuolaikinis sodas.
Tai įdomu ne vien žmogui, kuris pats augina rožes ar kolekcionuoja retus augalus. Čia galima sužinoti, kaip keitėsi angliško sodo samprata, kodėl vieni sodai kuriami griežtai formuojant augalus, o kituose siekiama natūralesnio vaizdo ir kodėl sodininkystė Jungtinėje Karalystėje turi tokias senas tradicijas.
Ir visos šešios dienos tikrai nepraleidžiamos tarp gėlynų. Kelionėje numatytas Ežerų kraštas, plaukimas Ullswater ežeru, Aira Force krioklys, istoriniai dvarai ir mažesni Anglijos miestai.
Kopaturo produkto vadybininkė Aurelija Lavrinovičienė, turizmo srityje dirbanti daugiau nei 12 metų, sako, kad pavadinimas „Anglijos sodai“ šios programos turinį atskleidžia tik iš dalies.
„Jeigu domiesi sodininkyste, čia tikrai pasisemsi idėjų. Bet nebūtina išmanyti augalų, kad ši kelionė būtų įdomi. Vienur pamatai tai, kas kuriama ir prižiūrima kelis šimtus metų, kitur – visiškai šiuolaikinį požiūrį į sodą. O šalia dar yra Ežerų kraštas, dvarai ir mažesni miestai. Norėjosi parodyti, kiek daug apie Angliją galima suprasti per jos sodus, dvarus ir kraštovaizdį“, – pasakoja Aurelija.
Verona ir Garda – vakaras, dėl kurio verta planuoti visą kelionę
Veronos areną galima aplankyti dieną. Apeiti, nufotografuoti ir keliauti toliau.
Bet galima palaukti vakaro.
Vasarą beveik du tūkstančius metų skaičiuojantis romėnų amfiteatras tampa operos scena po atviru dangumi. Žiūrovais užsipildo senosios tribūnos, o spektaklis prasideda vietoje, kuri pati savaime jau yra istorijos dalis.
Šioje programoje operos bilietai užsakomi iš anksto, todėl kelionę galima pradėti planuoti nuo vieno pasirinkimo – kurį vakarą norisi praleisti Veronos arenoje. Aplink jį dėliojamos likusios dienos.
Iki spektaklio lieka laiko pačiai Veronai – Piazza Bra ir Piazza delle Erbe aikštėms, Ponte Pietra, Adidžės pakrantėms ir senamiesčiui.
Kitą dieną vykstama prie Gardos ežero. Iš Desenzano del Garda laivu plaukiama į Sirmionę – siaurame pusiasalyje įsikūrusį miestelį su viduramžių Skaligierių pilimi ir romėnų vilos liekanomis.
Ir visai nebūtina būti operos žinovu.
Jeigu operoje dar niekada nebuvote, pirmąją verta išgirsti būtent Veronos arenoje – po atviru dangumi.
Pjemontas – nuo trumų paieškos iki Barolo
Baltąjį trumą galima paragauti restorane.
Tačiau Pjemonte galima pamatyti, kaip jis surandamas.
Rudenį Alboje vyksta garsioji baltųjų trumų mugė, tačiau viena įdomiausių kelionės patirčių prasideda kitą dieną, kai miestas lieka už nugaros.
Kartu su vietiniu trumų ieškotoju – trifulau – ir jo šunimi keliautojai leidžiasi į mišką ieškoti baltųjų trumų.
Čia galima sužinoti, kaip šuo aptinka po žeme augantį trumą, kodėl jų negalima tiesiog auginti taip, kaip daugelio kitų žemės ūkio produktų, kuo ypatingas jų sezonas ir kodėl baltasis Pjemonto trumas taip vertinamas.
Tai viena tų patirčių, kurių negausi vien užsisakęs trumų patiekalą restorane – čia matai patį ieškojimą ir žmones, kuriems tai yra amatas.
Vėliau kelias tęsiasi per Langhe kraštą, kur vyninėje ragaujami Barolo, Barbaresco ir kiti regiono vynai.
„Galima gero Barolo nusipirkti ir Lietuvoje, o trumų paragauti restorane. Bet kai esi vietoje, matai žmones, kurie jų ieško, sužinai, kaip viskas vyksta, o paskui ragauji vietinį vyną ten, kur jis gaminamas, jau visai kitaip supranti tą regioną“, – sako Lilijana.
Bretanė – Prancūzija už atviruko ribų
Jeigu Prancūzija jums pirmiausia asocijuojasi su Paryžiumi, Bretanė parodys visai kitą šalies pusę. Vos palikus sostinę ir pasukus Atlanto link, miestą keičia uolėta pakrantė, seni uostai, įtvirtinti miestai ir vietos, kuriose jūra iki šiol stipriai veikia kasdienį gyvenimą.
Vienas ryškiausių maršruto sustojimų – Sen Mišelio kalnas. Ant uolos iškilęs vienuolynas priklausomai nuo potvynio atrodo vis kitaip: vienu metu aplink jį atsiveria didžiuliai smėlio plotai, kitu vanduo vėl priartėja prie kalno. Tai viena tų vietų, kurios mastelį ir neįprastą padėtį daug lengviau suprasti pamačius gyvai.
Toliau kelias veda į Sen Malo – sienomis apsuptą miestą, kadaise garsėjusį korsarais. Kankalyje galima paragauti austrių ten, kur jos ir auginamos, o Dinane – vaikščioti tarp fachverkinių namų, senųjų vartų ir akmenimis grįstų gatvių.
Dar kitokią Bretanės pakrantę galima pamatyti prie Cap Fréhel kyšulio ir netoliese ant uolos stovinčios Fort La Latte tvirtovės.
Kopaturo produkto vadybininkė Aurelija atkreipia dėmesį, kad dėl tokios vietų gausos kuriant programą svarbiausia buvo ne sudėti kuo daugiau sustojimų, o atsirinkti.
„Bretanėje labai lengva norėti parodyti viską. Bet mums svarbiau, kad keliautojas turėtų laiko ne tik išlipti, nusifotografuoti ir važiuoti toliau. Norisi, kad jis spėtų pabūti vietoje, suprastų, kuo ji įdomi, ir po kelionės prisimintų ne penkis miestų pavadinimus, o pačią Bretanę“, – sako Aurelija.
Šampanė – kur prasideda šampano istorija
Šampano pavadinimas žinomas visame pasaulyje, tačiau kur kas rečiau susimąstome apie vietą, iš kurios jis kilęs, ir kiek darbo slypi už vienos taurės.
Keturių dienų kelionėje Paryžius derinamas su išvyka į Reimsą. Čia susitinka dvi labai skirtingos Prancūzijos istorijos. Viena jų – garsioji gotikinė katedra, kurioje šimtmečius buvo karūnuojami šalies valdovai. Kita – šampanas, kurio istorija tęsiasi po miesto gatvėmis.
Ekskursijos metu leidžiamasi į istorinius Reimso šampano rūsius, vaikštoma požeminėmis galerijomis ir sužinoma, kaip vyksta gamyba bei brandinimas. Čia tampa aišku, kiek laiko ir žinių reikia šampanui pagaminti ir kodėl būtent Šampanės regionas suteikė vardą vienam garsiausių Prancūzijos gėrimų.
Ekskursiją užbaigia degustacija. Tačiau iki jos šampanas jau būna tapęs ne vien tuo, ką ragauji – už jo atsiranda konkreti vieta, žmonių darbas, gamybos tradicija ir istorija.
Todėl išvyka į Reimsą gerai papildo Paryžių: per vieną kelionę galima ne tik pamatyti Prancūzijos sostinę, bet ir iš arčiau pažinti regioną, kurio vardą žino visas pasaulis.
Venecijos karnavalas – kodėl žmonės apskritai slėpėsi po kaukėmis?
Venecija ir be karnavalo turi kuo nustebinti. Tačiau karnavalo savaitėmis miestas atrodo visai kitaip.
Šv. Morkaus aikštėje ir siaurose gatvelėse pasirodo istoriniais kostiumais vilkintys žmonės, visur matyti kaukės, o tai, ką dažniausiai pažįstame tik iš nuotraukų, tampa miesto kasdienybės dalimi.
Tačiau karnavalas įdomus ne vien dėl vaizdo.
Kaukės Venecijoje turėjo labai konkrečią paskirtį – jos slėpė žmogaus tapatybę ir bent trumpam leido nepaisyti įprastų visuomenės skirtumų. Žinant šią istoriją, visai kitaip žiūrisi ir į pačias kaukes, ir į šimtmečius išlikusią karnavalo tradiciją.
Šioje trijų dienų kelionėje karnavalui skiriamas ne vien trumpas vakaras. Į Veneciją vykstama jau pirmąją dieną, todėl lieka laiko ir renginiams, ir pačiam miestui. Kitą dieną laukia Murano ir Burano salos – viena garsėja stiklo gamybos tradicija, kita spalvingais namais ir nėriniais. Vakare grįžtama į Veneciją, kur karnavalas tęsiasi.
Jeigu Venecijoje jau buvote, karnavalas gali tapti priežastimi sugrįžti.
Kartais verta grįžti ne į kitą vietą, o į tą pačią vietą kitu metu.
Kodėl 2027 metų keliones verta pradėti rinktis jau dabar?
Kai žinai, kad nori pamatyti Venecijos karnavalą, išgirsti operą Veronos arenoje ar nuvykti į Pjemontą baltųjų trumų sezono metu, kelionė nebeprasideda nuo atsitiktinės laisvos savaitės kalendoriuje.
Data tampa kelionės dalimi.
Venecijos karnavalas turi savo laiką. Baltųjų trumų sezonas Pjemonte – savo. Veronoje svarbus pasirinktas operos vakaras.
O Anglijos sodai, Bretanė ar Šampanė primena kitą dalyką – kartais nebūtina ieškoti vis naujos šalies. Galima sugrįžti į jau pažįstamą ir atrasti joje tai, ko anksčiau net neieškojai.
„Per tiek metų turizme supratau vieną dalyką – žmonės labiausiai prisimena ne tai, kiek objektų aplankė, o tai, ką patyrė. Todėl planuojant 2027-uosius metus verta pradėti ne nuo klausimo, kur dar nesame buvę, o nuo to, ką seniai norėjome pamatyti, paragauti ar išbandyti“, – sako Kopaturo direktorė Lilijana.
Gal tai bus pirmoji opera Veronoje. Gal baltųjų trumų paieška Pjemonte. O gal Bretanės pakrantė, kurią iki šiol žinojote tik iš nuotraukų.
Nes galiausiai iš kelionių prisimename ne maršruto punktus, o tai, ką jose patyrėme.
