Sekite 15min Google
Apie Sedos miestą, įsikūrusį Mažeikių rajono savivaldybėje, žinojau tik tiek, jog čia vis dar verdama ir galima paragauti pusmarškonės košės – senovinio žemaitiško pusryčių patiekalo. Tad aplankyti šį sąlyginai nedidelį žemaitišką miestą pasirodė viliojanti idėja.
Bažnyčią prižiūri 80-metė močiutė
Pirmą kartą lankantis Sedoje mus pasitiko vietinė sediškė, 75-erių metų gidė Genoveita. Kaip ir prideda, nustebino iš karto užsiminusi, jog Seda visuomet pasižymėjo paslaptinga istorija, o kur dar svarbus faktas, jog miestas stovi 7 kelių sankryžoje!
Susidomėję neriame į Sedos miesto istoriją, o pirmoji stotelė – Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta dar 1508 metais, o perstatyta ir padidinta 1770 metais. Anot gidės, tai viena gražiausių medinių baroko bažnyčių Lietuvoje. Nors bažnyčia matė karą, iki šiol stovi nepaliesta ir nesugriauta. Kaip pati gidė atvirauja, tai lyg kažkoks stebuklas!
Nors į bažnyčios kiemelį patenkame pro griūvančius vartus, paveldo objektas stovi didingas. Prie įėjimo į vidų – naujai pastatytas pandusas, gerų žmonių padovanotas bažnyčiai. „Džiugina tai, jog atsiranda vis daugiau verslų ir privačių žmonių, kurie investuoja į kultūrinį paveldą ir padeda jam išsilaikyti. Štai šį pandusą neįgaliesiems į vidų patekti taip pat padovanojo privatūs žmonės“, – džiaugiasi Genoveita.
Seda visuomet buvo turtingas kraštas. Turi dvi bažnyčias, statytas mecenatų.
Patekę į bažnyčios vidų pamatome milžinišką erdvę, talpinančią net 3000 žmonių, o ją prižiūri guvi ir ypatingai darbšti 80-metė moteris, padeda ir organizacijos „Lietuvos Caritas“ vadovė. Visgi Genoveitą neramina, jog šalia esančiuose miesteliuose atsirado dvi šildomos bažnyčios, tad šaltuoju metu žmonės vis dažniau išvyksta pamaldų klausyti ten, o ši bažnyčia sulaukia vis mažiau lankytojų.
Dar vienas iššūkis – remonto darbai. Tam tikros vietos jau reikalauja remonto, tačiau tai yra paveldo objektas, tad norint atlikti vieną ar kitą darbą, susiduriama su begale niuansų. Vieni nori išsaugoti medžius, nors jie griūva ir kartu griauna pastato tvorą, kiti, siekdami apsaugoti paveldą, nori juos pašalinti. Nieko nėra lengvo. Padaryti elementarų dalyką kartkartėmis tampa itin sunku, o tvarkyti bažnyčios savarankiškai negalima, reikia gauti leidimą, mat kitaip gali grėsti net bauda.
Bendruomenę suburia jaunųjų menininkų festivalis
Kaip bebūtų, Genoveita tiki, jog ateityje daugės mecenatų, kurie rems kultūros paveldą ir padės išsaugoti mažų miestų dvasią. Štai Sedoje vykstantis Šventojo Jono Nepomuko festivalis taip pat išsilaiko privačių rėmėjų lėšomis. Gidė džiaugiasi bundančiu žmonių sąmoningumu, kurie noriai remia svarbius miestelio projektus bei iniciatyvas.
„Nors festivalio bilieto kaina nėra didelė, atėję žmonės visuomet duoda daugiau, džiaugiasi, jog toks festivalis vyksta, remia mus ir prašo visuomet organizuoti tokius renginius bei palaikyti gyvas miestelio tradicijas“, – šypsodamasi pasakoja gidė.
Jau trečius metus vykstantis festivalis suburia daugybę jaunų menininkų, o pačiam meno vadovui, vos pradėjusiam dirbti, buvo vos 18-lika metų. Pasak Genoveitos, jis rūpinasi jaunų menininkų atvykimu, o šie yra pigesni, tad ir mažam miesteliui surinkti lėšas yra paprasčiau.
Popso Lietuvoje yra labai daug, o štai kameriniai koncertai turi savo cinkelį.
„Jauni žmonės taip nuoširdžiai groja ir yra tokie laimingi turėdami erdvę koncertuoti... Ir mes laimingi jų besiklausydami ir tokį festivalį turėdami“, – džiaugiasi gidė. O štai dar šiais metais vasarą paskutinį festivalio vakarą koncertavo profesorius, atvykęs iš pačios Prancūzijos širdies – Paryžiaus.
Nors paskutinis festivalio vakaras buvo paminėtas Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, mieste taip pat stovi dar viena, mažesnė, tačiau be galo jauki bažnyčia, į kurią persikelia dalis festivalio programos. „Seda visuomet buvo turtingas kraštas. Turi dvi bažnyčias, statytas mecenatų“, – pastebi pašnekovė mus vesdama prie Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios.
