Sekite 15min Google
Namai – tai būsena, kurią gali pasiimti su savimi
Keliauti be laikinumo jausmo – tai gyventi kelionėje. Kiekvienas aplankytas miestas tampa tavo namais, o sąmonėje trumpam, o gal ir visam laikui, nusėda keistas įsitikinimas: čia esu savas. Mūsų vieniša planeta ir jos žmonės – mano kraujo broliai ir seserys. Mes visi sudaryti iš tos pačios gyvybės – vos keturių genetinio kodo raidžių – formulės. Gal todėl, kur beatsidurčiau, niekada nesijaučiu visiškai svetimas. Su tokiu jausmu aš klajoju po pasaulį.
Aš klajoju todėl, kad bet kurią akimirką galiu pakeisti savo trajektoriją. Man nėra nieko laikino, nes tik aš pats nusprendžiu, kiek truks įspūdis, miestas, kambarys, meilė vietai ar pats apsigyvenimas joje.
Galbūt keliaudamas žmogus pirmiausia turėtų išmokti ne pasiimti daugiau, o palikti daugiau.
Štai mano kuprinė yra su septyniais kilogramais daiktų. Joje telpa viskas, ko man reikia, jeigu išvykstu pusei metų, metams ar net visam laikui. Ir kiekvieną kartą oro uoste, žvelgdamas į milžiniškus lagaminus, klausiu savęs: ką mes taip atkakliai vežiojamės su savimi? Juk pasaulis niekur nedingsta. Drabužių galima nusipirkti bet kuriame mieste, kosmetikos – beveik kiekvienoje gatvėje, o kibernetikos – kiek tik širdis geidžia.
Galbūt keliaudamas žmogus pirmiausia turėtų išmokti ne pasiimti daugiau, o palikti daugiau. Palikti daiktus. Palikti įprotį visur būti tik svečiu. Palikti tą tylų įsitikinimą, kad kažkur yra „tikrieji namai“, o visa kita – tik laikina. Nes gal tikroji kelionė prasideda tada, kai supranti, kad namai nėra vieta, į kurią sugrįžti. Namai – tai būsena, kurią gali pasiimti su savimi.
Vėl Afrika
Pradžiai pasirinkau Vietnamą–Tailandą. Po metų klajonių Ruandoje ir Kenijoje nusprendžiau – užtenka Afrikos, reikia pakeliauti patogesnės civilizacijos platumose. Pirmas mėnuo Pietryčių Azijoje praėjo ramiai ir patogiai. Hanojuje gerai pavalgiau. Dauguma pasaulio backpacker‘ių – laisvų solo kuprinėtojų – maisto turą pradeda nuo šio nuosaikaus klimato didmiesčio.
Tiesa, patyriau čia ir nedidelį nesusipratimą. Vienoje vietinių žmonių valgykloje paprašiau maisto išsinešimui – turėjau pasigavęs įprotį vakare prisėsti viešbučio stogo terasoje pasimaloninti užkandžiais ir alumi. Turbūt nealkoholiniu, bet ne visada pavyksta įžiūrėti smulkias raides...
Na, ir ką? Alus, kaip ryžių salyklo, geras ir lengvas, o maistas – tokie tamsiai žalios spalvos, beveik juodi piršteliai turėjo keistą kvapą.
Paskubom sugrūdęs į burną tuos pirštelius, kad nepersigalvočiau, tikėjausi ramiai gėrėtis spalvingo miesto vaizdais. Bet kvapas atrodė dar sustiprėjo ir, tarsi, užpildė visą erdvę. Nusileidau į kambarį, ploviau rankas, valiau dantis – niekas negelbėjo.
Kitą dieną vakare vėl užsukau į tą pačią valgyklą ir pasitelkęs telefoninį vertėją paklausiau, ką jie man vakar įdėjo? Vietoje atsakymo apvali besišypsanti moterytė suskliautusi lūpas švelniai atsakė: vau vau... kone šunelio balsu. Taip aš įstojau į šunienos (vienkartinį) klubą.
Nusipirkau skrydį į mano mylimiausią miestą Rytų Afrikoje – Nairobį.
Ilgiau Vietname neužtrukau, paplaukiojau Halong Bay aplink žuvų fermas. Perskridęs į Saigoną pasimėgavau mano mylimo miesto šurmuliu Bui Vien gatvelėje ir... pritrūkau jausmo.