Kad atsigręžtume į žaliąją aplinką bei netradiciškai pažvelgtume į klimato kaitos problemą, Suomijos Metsäkartano ir Hyvärilä jaunimo centruose buvo organizuota tarptautinė projektinė jaunimo stovykla, kurioje dalyvavo jaunimo grupės iš Danijos, Rusijos, Alandų salų, Suomijos bei Estijos. Į šią stovyklą nuvykome ir mes – vyresniosios (18-25 metų) bei jaunesniosios (15-17 metų) lietuvių jaunimo grupės dalyviai.
Kas yra Metsäkartano?
Nors kvietime į stovyklą buvo nurodyta, jog reiktų nepamiršti kremo nuo saulės, tačiau, mano nuomone, vykstantys vasaros pabaigoje į Suomiją verčiau turėtų pasirūpinti guminiais batais.
Jaunimo centras Metsäkartano yra įsikūręs įspūdingame iškyšulyje, kuris leidžia visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir pasijusti gamtos vaiku. Lietuvius stebino didžiuliai nerenkamų mėlynių bei grybų plotai, tačiau, kaip vėliau buvo paaiškinta, vietiniams nėra įprasta rinkti miško gėrybes. Lietuvius stebino didžiuliai nerenkamų mėlynių bei grybų plotai, tačiau, kaip vėliau buvo paaiškinta, vietiniams nėra įprasta rinkti miško gėrybes. Visa tai jie mieliau įsigyja prekybos centruose, kuriuose maisto produktai jau yra patikrinti. Suomijoje kartais galima išvysti gatvės prekiautojų, kurie uogų pilnus krepšelius palieka tiesiog prie šaligatvio, o norintieji nusipirkti sąžiningai palieka pinigus! Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Suomijos gamta, kur laisvai straksi voverės bei elniai, vietinių nėra paliesta.
Tokią nuomonę patvirtina ir amerikiečių ekonomisto Matthew Kahno 2007 m. publikuotas pranešimas apie tai, jog Suomijoje, nors žiemos ir atšiaurios, gyventi yra geriausia, nes Šiaurės valstybės yra žaliausios ir švariausios ekologijos požiūriu. Maždaug 71% Suomijos ploto užima miškai. Per stovyklą suomiai didžiuodamiesi pasakojo, jog jie labai saugo gamtą ir turi daug nacionalinių parkų (arti 50-ies).
Gamtos apsauga ar ekopropaganda?
Šio projekto pagrindinis tikslas buvo aptarti vieną svarbiausių temų – aplinkos ir klimato kaitą. Mišrios tarptautinės grupės daugiausia kalbėjo apie savo šalių patirtis, kurios leido palyginti vykdomas iniciatyvas. Buvo prieita prie vieningos nuomonės, jog apie ekologiją yra daug kalbama ir klimato kaitos problema žinoma kiekvienoje šalyje. Alandų salos dalyvio Isaako nuomone, šiuo metu yra vykdoma didelė ekopropaganda, tačiau nesiimama veiksmų. Danijos dalyvė Anne Christine savo darbe nurodė, jog „klimato kaita šiandien yra tiesiog labai madingas žodis. Apie tai kalbama visur – per media priemones, prie pietų stalo, politikų pasisakymuose”. Kitame bendrame grupės darbe buvo aiškiai nurodytas nerangumas siekiant įvesti į rinką ekologiškus automobilius – „elektromobilis, vandeniliu varoma mašina, oro mašina. Visa tai buvo svajonė, tačiau šiandien tai yra realybė. Problema yra ta, jog šie ekologiški išradimai į rinką įvedami labai lėtai dėl naftos įmonių interesų. Kita vertus, ekoautomobilių gamybos sąnaudos yra didelės ir tai taip pat teršia gamtą.”
Klimato kaita šiandien yra tiesiog labai madingas žodis. Apie tai kalbama visur – per media priemones, prie pietų stalo, politikų pasisakymuose. Tad ar įmanoma vartotojiškumo laikmečiu išspręsti klimato kaitos problemą? O galbūt jokios problemos net nėra? Galbūt tai turintys įvykti procesai? Į šiuos klausimus atsakė bendros grupės darbe prieita išvada, kad „galbūt kai kurie žmonės mano, jog klimato kaita yra natūralus gamtos vyksmas, o kiti – kad dėl to kalta žmogaus veikla. Nesvarbu, kodėl, tačiau daugelis mokslininkų nustatė, jog mes prisidedame prie daugelio klimato kaitos procesų.”
Stovyklos metu buvo siekiama rasti sprendimų, kaip kiekvienas galėtų prisidėti prie klimato kaitos mažinimo.
15-17 metų stovyklos dalyviai parengė konkrečius žmogaus, besirūpinančio ekologija, kasdienio gyvenimo principus:
- ekologiško maisto pirkimas,
- važinėjimas dviračiais, o ne mašinomis,
- šiukšlių rūšiavimas,
- šviesos išjungimas išeinant iš kambario,
- elektros prietaisų išjungimas, kai šių nenaudojame,
- vandens taupymas prausiantis (pvz., trenkiantis galvą vandenį galima užsukti),
- drabužių pirkimas „iš antrų rankų”,
- daiktų tausojimas (pvz., sugedusį prietaisą stengtis pataisyti, o ne pirkti naują),
- naudojimasis viešuoju transportu ir t.t.
Lyginant savų šalių patirtį taip pat buvo apibendrinta, jog kiekvienas esame unikalus ir vykdome įvairius ekoprojektus pagal savo valstybės ekonomiką bei politiką. Dalyviai iš Alandų salų, Suomijos, Danijos daugiausiai kalbėjo apie sėkmingai įgyvendintą šiukšlių rūšiavimo sistemą jų šalyse. Pavyzdžiui, Alandų salose kai kur žmonės šiukšles rūšiuoja į dvylikos rūšių. Estijos ir mūsų padėtis buvo panašiausia – rūšiuoti mes tiktai pradedame. Dalyviai iš Rusijos šia tema kalbėjo mažiausiai, nors nurodė, jog gamtosauga yra vykdoma.
Kad dalyvių diskusijos bei darbai neliktų vien tik kalbomis, stovyklos metu buvo parengtas ir išsiųstas kreipimąsis į Europos Sąjungos parlamento narius, kad šie atsakytų, ką rengiasi daryti dėl klimato kaitos bei aplinkos taršos mažinimo. Štai Lietuvos, Estijos, Alandų salų bei Danijos jaunesniųjų grupės dalyvių pasiūlymai Europos Sąjungos parlamentui.
1. Transportas:
• Miesto viešąjį transportą padaryti nemokamą;
• Miesto viešojo transporto priemonės turėtų būti varomos elektros ar vandenilio energija;
• Kiekvienoje naujai pagamintoje ir importuojamoje į ES šalis transporto priemonėje turėtų būti įrengti kenksmingų aplinkai dalelių filtrai;
• Bent jau 5-iuose didžiausiuose ES šalių miestuose įrengti dviračių takai, kurie jungtų visus rajonus.
2. Gyventojų informavimas:
• Supažindinti (vaikų darželiuose, pradinėje mokykloje) vaikus su gamtos apsauga;
• Organizuoti savanoriškus koncertus aplinkos apsaugos propagavimui;
• Media priemonėmis informuoti apie rengiamas bei vykdomas gamtosaugos programas, kiekvieną mėnesį organizuoti informacines kampanijas apie aplinką;
• Aplinkos valymo akcijas organizuoti bent penkis kartus per metus.
3. Perdirbimas:
• Įdiegti visuose Europos Sąjungos šalių miestuose bei kaimuose šiukšlių rūšiavimui skirtas šiukšliadėžes;
• Perdirbimo sistemas grįsti mokesčiais, kurie užtikrintų kokybišką perdirbimo lygį;
• Uždėti papildomą mokestį dėl nerūšiuojamų atliekų, tai privers žmones naudotis laisvomis perdirbimo stotimis;
• Įdiegti kiekvienuose namuose popieriaus rūšiavimui skirtas šiukšliadėžes;
• Įdiegti drabužių dėžes, kad seni drabužiai vėl galėtų būti naudojami.
4 Atsinaujinantys enrgijos ištekliai (AEI):
• Bent jau 50 proc. Europos Sąjungos šalių suvartojamos energijos turi būti išgaunama iš atsinaujinančių gamybos išteklių (AEI);
• Kas tris metus Europos Sąjungos šalių miestuose pastatyti bent jau 20 vėjo malūnų parkų;
• Iki 2017 m. kiekvienas Europos Sąjungos šalių visuomeninis pastatas turi naudoti energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI).
4. Ekologinis maistas:
• Vyriausybė turi remti ekologinį ūkį, kad šio vadymas nebūtų brangesnis nei įprasto;
• Ekologinis maistas neturi kainuoti daugiau nei neekologinis;
• Jau mokyklos pirmosiose klasėse reikia suteikti informaciją apie ekologinio ir neekologinio maisto skirtumus;
• Ant pakuočių privalo būti užrašomi įspėjimai apie maisto sudedamąsias dalis ir gamybos taršos kiekį.
Lietuvos močiutės – ekologinės minties veteranės
Kad pamatytume, kaip atrodo žmogus, gyvenantis pagal gamtos apsaugos principus, Metsäkartano stovyklos vadovas Rami surengė iškylą pas vietos atsiskyrėlę Kristi. Iki šios moters keliavome kanojomis.
Daugeliui teko nusivilti – mus pasitiko mobilųjį telefoną rankoje laikanti jauna moteris, laisvai ir noriai bendraujanti angliškai. Anksčiau ji dirbo dizainere stambioje Indijos gamykloje, tačiau nusprendė palikti miestą ir jau metus gyvena visiškai viena sename name. Pirmiausia ji pasiūlė malkų prikirsti kirviais, o plonus rastus supjaustyti pjūklais. Antroji užduotis buvo nuvažiuoti su vežimėliu prie šulinio ir atsivežti vandens.
Kristi, atvykusi į sodybą, nusprendė pradėti auginti daržą, kurį pasodinti bei prižiūrėti padeda samdomi darbininkai. Mums tenka tik nustebti, nes Lietuvoje daugelis net miesto gyventojų turi sodus užmiestyje, kur savo rankomis augina daržoves. Vėliau mums paaiškino, kad Suomijoje retas žmogus turi daržą ar sodą, dažniausiai viskas perkama prekybos centruose. Keista buvo išgirsti dar ir tai, kad Suomijoje nėra turgaus, kuriame būtų galima nusipirkti namų ūkyje užaugintų daržovių ar uogų.
Vėliau mums paaiškino, kad Suomijoje retas žmogus turi daržą ar sodą, dažniausiai viskas perkama prekybos centruose. Belieka pasidžiaugti, jog kol kas Lietuvoje nėra pamirštas grybavimo bei uogavimo malonumas, kaimo gyvenvietėse nesunkiai pamatysi sodus bei daržus, miestuose – turgelius, kuriuose gali įsigyti be pesticidų užaugintas gėrybes! Mes padarėme išvadą, kad šiuo atžvilgiu esame labiau pažengę, tačiau ar pavyks mums tai išsaugoti – prekybos centrai braunasi į visus Lietuvos kampelius…
