Štai jau trečią savaitę mes su jumis. Visai neseniai jums pasakojome apie gražią smailią viršūnę pavadinimu „Senasis Vilnius“ bei perėjas, kurios nuo šiol vadinsis lietuviškais vardais. Priminsime, kad sekmadienį mus užklupusi pūga tęsėsi iki antradienio, todėl neturėjome techninių galimybių informuoti apie žygio eigą bei taip nuraminti nerimaujančius artimuosius ir draugus.
Rusiška perėja
Sekmadienį lipome į perėją „70 let MAI“, kurią pirmą kartą 2000-aisiais pasiekė ir savo klubo 70 metų jubiliejaus proga savaip pavadino rusų alpinistai. Oras mūsų nelepino. Iš pradžių visi pasikeisdami mynėme pėdas, nes kai kur sniego buvo iki juosmens. Vėliau sniego šlaitas virto stačia ledo siena. Kabinti virves ant sienos, kurios aukštis prilygsta 60 aukštų pastatui, spaudžiant šaltukui ir sningant nėra pats paprasčiausiais ir linksmiausias darbas, bet su juo puikiai susitvarkė Donatas su Juru. Kur kas sunkiau buvo tomis pakabintomis virvėmis kilti į viršų – sunkių kuprinių diržai veržia pečius, apraišai spaudžia krūtinę ir neleidžia kvėpuoti, „katės“ (specialūs metaliniai nagai tvirtinami prie batų padų tam, kad kopikas eidamas ledu neslidinėtų) nerasdamos kur užsikabinti slidinėja ledu... Jausmas toks, lyg darytum prisitraukimus su dujokauke ant galvos – po poros minučių pradedi dusti, o širdis, rodos, tuoj išlėks iš krūtinės.
Perėjos viršų pasiekėme vos 19 val. vakaro ir iš karto pradėjome leidimąsi žemyn. Akmenų nuobiryno apačioje įkūrėme stovyklą. Viskas drėgna – nuo batų iki miegmaišių, stipriai sninga ir pusto – tolimesni ekspedicijos planai priklauso tik nuo orų.
Kalnuose – „šikna“
Visgi pirmadienio rytas išaušo pusėtinas ir broliai Zigmantai buvo nusiteikę gana optimistiškai, tad patraukėme jau į penktąją perėją šiame žygyje. Klimpom sniege iki bambų, kapanojomės, kėlėmės ir vėl klimpom. Per kelias valandas strigdami pusnyse pakilom vos šimtą metrų ir atsidūrėm prieš lavininį šlaitą. Aplink buvo „šikna“ (kalnų turistų terminologija tai reiškia, kad per debesis nieko nesimato)...
Čia jau ir optimistams teko pripažinti, kad oro sąlygos neleidžia lipti į perėją, todėl apsisukome ir nusileidome į slėnį. Iki pasirinktos 6849 m viršūnės keliausim ratu aplenkdami kalnų grupę. Teks paskubėt, todėl skelbiama „Zigmantų taurės“ maratono pradžia.
Antradienis prasidėjo labai anksti. Bėgdami karvių taku Tugenmansu upės slėniu žemyn ir rinkdami akmenis atsiminimui per dieną iš žiemos atsidūrėme vasaroje. Ėjome pusdykume palei kalnus, o iš stepės mus stebėjo pasieniečiai. Iki mūsų privažiuoti visureigiu būtų sunku, o prieiti pasieniečiai, ko gero, patingėjo, tad be jokių problemų ėjome toliau. Būtų sunku su jais ką nors aiškintis, todėl su lengvu džiugesiu skubėjome toliau. Visa laimė, kad diena turi pabaigą, nes atrodė, kad šiam maratonui galo nėra ir mes niekada nesustosim.
Kadangi nusileidome pakankamai žemai (3982 m) sniegą pakeitė lietus. Lijo visą naktį ir nenustojo ryte. Juokavome, kad jei taip ir toliau, tai stepė pavirs vešlia pieva.
Pokalbiai apie maistą
Galbūt dėl blogo oro šiandien populiariausia pokalbių tema – maistas. Per pusryčius aptarėme daugelį Vilniaus, Ošo, Biškeko, Dušambė restoranų. Priešpiečiams apsvarstėme, kokie patiekalai labiausiai tinka valgyti nusileidus. Per pietus kalbėjome apie bandeles ir šašlykus. Palyginimui mūsų kasdieniniame meniu dvi košės su sausainiais ir arbata pusryčiams bei vakarienei, šokoladas ir javainis bei sauja razinų užkandžiams, džiovinta duona, dešra, lašiniai, sūris ir devintadalis svogūno pietums. Viso apie 660 g maisto per dieną aktyviai sportuojant, leidžiant laiką gryname ore ir šaltyje. Smagu, kad mūsų kasdienį maisto davinį paįvairina netikėti draugų įdėti siurprizai.
Beje, trečiadienį svajodami apie garuojančius kepsnius grįžome į mūsų bazinę stovyklą, iš kurios prieš dešimt dienų pradėjome žygį. Čia tą pačią dieną atsisveikinome su Donatu, kurio atostogos baigėsi ir jis jau grįžo į Lietuvą kupinas įspūdžių. Visi nuoširdžiai palinkėjome jam gero kelio.
Ketvirtadienio rytas neatrodė kažkuo ypatingas, tačiau pusryčių metu priimti sprendimai visai kita linkme pakeitė ekspedicijos planus. Dėl pastaruoju metu vyraujančio blogo oro komandai nepavyko įvykdyti aklimatizacijos rato, leidžiančio kopti į beveik 7 km viršūnę. Be to, didelis kritulių kiekis iš anksto numatytą 6849 m viršūnę pavertė pavojingu lavininiu šlaitu, per kurį eiti pernelyg pavojinga. Kadangi draugų siųstose prognozėse po poros dienų ir vėl blogas oras, nutarėme mobilizuotis naujam tikslui – neįkoptai bevardei 6130 m viršūnei.
Bevardė viršūnė
Ryte vadas pasirinkęs du pagalbininkus išėjo apžiūrėti įkopimo kelio, o kita komandos dalis sėkmingai surado ir į bazinę stovyklą parnešė „užmetimą“ su maistu, kuru ir kitais daiktais, kuriuos ant ledyno palikome dar žygio pradžioje.
Penktadienį pakilome kuo arčiau pasirinktos viršūnės ir įkūrėme šturminę stovyklą. Ilgai lyginome aikšteles palapinėms, plyšius užpylėme sniegu – iš čia kilsime į viršūnę, tad visiems būtina gerai pailsėti. Besiruošiant nepritvirtintą Šaruko ir Juro palapinę pagriebė vėjas ir nunešė toli toli – teko jiems ją vytis iš paskos ir po akmenynus gaudyti. Mūsų viršūnė visai šalia.
Šeštadienį 2 val. nakties mus pažadino griaustinis. Griaustinio kalnuose nepalyginsi su griaustiniu Lietuvoje. Jis užklumpa netikėtai. Nuo griausmo pašoki iš miegmaišio su mintimi „Kas? Kas nutiko? Kuris nors kalnas nugriuvo?“ Sėdėdamas išpūstom akim pamatai antrąjį blykstelėjimą ir antras trenksmas sudrebina palapinę. Vadinasi, kalnai tebestovi vietoje, bet žaibas trenkė kažkur visai šalia palapinių. Tuomet kuo greičiau išmeti visus geležinius daiktus iš palapinės ir lauki.
Po poros valandų Juras kėlėsi tikrinti oro, ar galime pradėti viršūnės šturmą. Šlapdriba – vadas nusprendė, kad nieko nebus, tad miegam toliau. 9 val. ryto prasidėjo pusryčiai ir diskusijos, ką daryti. Oras tapo visai pusėtinu, tačiau laikas pradėti kopimą jau vėlyvas... Bediskutuojant kilo idėja pasidalinti į dvi grupeles po keturis ir lipti skirtingomis dienomis. Mažesnė grupė mobilesnė, be to, taip saugiau – apačioje likę draugai ištikus nelaimei padės nusileisti. Kuras, Saulius, Vytenis ir Gintarė nutarė pirmieji išbandyti laimę ir iki nakties pasiekti viršūnę bei nusileisti. Kitą dieną, jei tik orai bus geri, viršūnę pasiekti bandys kiti.
Išėjome 11 valandą. Saulius ir Vytenis lyg traktoriukai nepailsdami mynė sniegą. Išeidami nusprendėme, kad jei iki 5 val. nespėsime užlipti, suksimės atgal. Besikapstant sniege jau 6 km aukštyje atėjo 5 val. Kuras jau žiojosi raginti mus pradėti leistis žemyn, kai staiga debesys virš galvų prasisklaidė atverdami mūsų akims plačias aplinkinių kalnų ir slėnių panoramas, saulė nušvietė sniego šlaitus... „Varom! Nesvarbu ta 5 valanda tokiu oru, kai liko tiek mažai iki tikslo!“ – buvo vienbalsis sprendimas. Ir ką jūs manote? Šeštą valandą mes stovėjome ant viršūnės!
Nuo šios dienos Vilniaus universiteto žygeivių klubas turi savo viršūnę! Jos aukštis 6130 m. Tai aukščiausia lietuvių pirmo įkopimo viršūnė.
Lietuviška vėliava ant viršūnės
Sekmadienio rytą vėl pradėjo snigti. Kai pradėjome eiti dar buvo tamsu. Jei tik kas tokį ankstyvą rytmetį nemiegojo, galėjo stebėti keturias švieseles pamažu tolstančias nuo palapinių. Netrukus jos jau kilo stačiais snieguotais šlaitais.
Snigti vis nesiliovė, bet pamažu šviesėjo – snaigių vis daugėjo, o vėjas stiprėjo. Bet juk žygeiviai ne iš molio drėbti, tad visas negandas nugalėję, jie iškėlė savo vėliavėlę ant kalno viršūnės. Žvarbus vėjas ir į veidą pučiamas sniegas neleido ilgai džiaugtis pasiektu tikslu, tad kelios nuotraukos, džiaugsmingi sveikinimai, nepakartojami Juro guminukai ir ilgas kelias žemyn.
Matomumas kartais „nulinis“, išmintos pėdos kai kur visai užpustytos, tad kaip ežiukai rūke pūgos apsuptyje pamažu bridome naujai apsnigtais šlaitais. Patirtis mūsų neapvylė ir jau po pietų linksmai gėrėme arbatą su komandos draugais, o atsiminimai dar ilgai išliks mūsų galvelėse.
Pirmadienį už nugaros palikdami kalnus leidomės žemyn. Pirmiausia pasiekėme nedidelį kaimelį Rijek, nuo kurio sėkmingai grįžome į kelių kryžkelę Kašgarą. Visi sveiki, gyvi, pavalgę ir be galo laimingi ilsimės. Nuo čia prasidės mūsų kelionė namo, apie kurią jums trumpai papasakosime kitą trečiadienį.
