Sekite 15min Google
Tas laivynas, beje, ne juokas: išėjimą į jūrą Bolivija prarado XIX amžiaus pabaigos kare su Čile, bet karinio jūrų laivyno taip ir nepanaikino – jis treniruojasi Titikakos ežere ir laukia dienos, kai šalis atgaus krantą. Jūros diena čia tebeminima kasmet, o žemėlapiai su prarasta pakrante kabo mokyklų klasėse. Sunku rasti geresnį įvadą į šalies charakterį: Bolivija nieko nepamiršta ir niekur neskuba.
Miestas, kuriame metro važinėja oru
La Pasas pasitinka dusuliu: aukščiausia pasaulyje vyriausybės būstinė įsikūrusi beveik 3 700 metrų aukštyje, ir pirmosios dienos čia skiriamos ne tiek lankytinoms vietoms, kiek deguoniui. Vietinis receptas – kokos lapų arbata: Anduose koka jau tūkstantmečius vartojama kaip vaistas nuo aukščio ligos ir nuovargio, ir tai visiškai legalus kasdienybės atributas, be kurio neapsieina nei kalnakasiai, nei senolės turguje.
Įspūdingiausias La Paso transportas – ne autobusai, o dangus: virš miesto driekiasi „Mi Teleférico“ – didžiausias pasaulyje miesto keltuvų tinklas, kurio linijos atstoja metro. Miestas įsikūręs milžiniškame slėnyje, kurio šlaitais namai kopia į keturių kilometrų aukštį, todėl logiškiausias kelias iš taško A į tašką B čia veda oru – su vaizdais, už kuriuos apžvalgos aikštelės mokėtų pinigus.
O rinkimų sekmadienis, kuris grasino sugriauti kelionės planus, virsta viena įdomiausių dienų: kai šalyje sustoja transportas, gyvenimas persikelia į gatves. Miesteliuose prie balsavimo apylinkių renkasi žmonės, prižiūrėtojai mielai rodo smalsuoliams biuletenius, o aikštėse puikuojasi čolitos – Andų moterys plačiais klostuotais sijonais ir katiliukais ant galvų. Šis stilius, gimęs kolonijiniais laikais, dešimtmečius buvo diskriminacijos taikinys, o šiandien tapo pasididžiavimo ženklu: čolitos rengia madų šou, veda televizijos laidas ir net kovoja ringe. Pats katiliukas ant galvos – atskira istorija. Pasakojama, kad XX amžiaus pradžioje britų geležinkelio darbininkams atsiųsta skrybėlių siunta pasirodė per maža vyriškoms galvoms, ir apsukrus prekeivis jas įsiūlė vietinėms moterims kaip paskutinę Europos madą. Mada prigijo šimtmečiui. Turguje tuo metu galima paragauti vietinio „energetiko“ – batido: žali kiaušiniai, cukrus, cinamonas ir salyklinis gėrimas, suplakti į purų kokteilį, kurio viena skardinė virsta aštuoniomis stiklinėmis.
Kulinarinė La Paso vizitinė kortelė – saltenja: sultingu troškiniu įdarytas keptas pyragėlis, kurį boliviečiai valgo tik iki pietų ir kurio valgymas yra atskiras menas. Neišmanėlį išduoda ant rankų nuvarvėjęs sultinys. Kainos visoje šalyje glosto širdį: soti vištienos sriuba kainuoja porą eurų, jautienos kepsnys – penkis, o pietūs iš trijų patiekalų su arbata ir arbatpinigiais kartais telpa į trijų eurų biudžetą. Bolivija tebėra viena pigiausių žemyno šalių. Ir viena dosniausių porcijomis.
Kelias, kurio vardo aiškinti nereikia
Iš La Paso į džiungles leidžiasi kelias, kurį pasaulis pažįsta Mirties kelio vardu: Šiaurės Jungaso trasa, siauru karnizu kabanti virš šimtų metrų prarajų, kadaise kasmet nusinešdavo šimtus gyvybių ir buvo tituluojama pavojingiausiu keliu planetoje. Šiandien transportas nukreiptas nauju keliu, o senasis virto dviratininkų piligrimystės vieta: per 64 kilometrus nusileidžiama daugiau nei tris kilometrus žemyn – nuo ledinio aukštikalnių oro iki tvankių džiunglių, ir šis nusileidimas laikomas vienu įspūdingiausių dviračių maršrutų pasaulyje. Gamta, tiesa, savo dramaturgiją valdo pati: kartais Mirties kelias skendi tokiame rūke, kad prarajų tiesiog nesimato. Užtat pakeliui laukia perėja, esanti 4 600 metrų aukštyje, ir tai Bolivijoje net nelaikoma kuo nors ypatingu.
Dvi sostinės ir viena painiava
Klausimas, kuris supainioja net viktorinų žinovus: kokia Bolivijos sostinė? Teisingas atsakymas – ne La Pasas. Konstitucinė šalies sostinė yra Sukrė: baltas, ramus, vos 300 tūkstančių gyventojų miestas, kuriame 1825 metais buvo paskelbta Bolivijos nepriklausomybė ir kuris įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. La Pasui atiteko vyriausybė ir parlamentas, Sukrei – konstitucija, teismai ir titulas. Šis dvivaldystės kompromisas gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį.
Pati Sukrė – bene europietiškiausias Bolivijos kampelis: baltos kolonijinės arkados, jaukios kavinės, butikinės parduotuvėlės ir garsusis vietinis šokoladas. Tempas čia toks, kad miestą norisi ne „apžiūrėti“, o tiesiog pagyventi: išgerti kavos vidinio kiemelio pavėsyje, nusipirkti pintą apyrankę ir leisti dienai tekėti Andų ritmu.
Kalnas, suvalgęs miestą
Potosis – miestas, kurio istorija tiktų graikų tragedijai. Virš jo stūkso Cerro Rico – Turtingasis kalnas, iš kurio sidabras kasamas jau 500 metų. Ispanijos imperijos laikais Potosis buvo vienas didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų – gyventojų skaičiumi lenkė Londoną ir Paryžių, o iškasto sidabro, kaip pasakojama, būtų užtekę tiltui nuo Potosio iki Ispanijos nutiesti. Ispanų kalboje iki šiol gyvas posakis „vale un Potosí“ – „vertas Potosio“, reiškiantis neįkainojamą turtą; jį vartojo dar Servantesas. Kolonijinę didybę tebeliudija buvusi karališkoji monetų kalykla, kurioje iš Potosio sidabro buvo kalami pinigai pusei pasaulio, o pats miestas su savo kalnu įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien Potosis – ramus 4 060 metrų aukštyje įsikūręs miestas beveik be turistų, o tai šiais laikais tikra prabanga.
Požemių šeimininkas Tio
Cerro Rico kalnas tebedirba. Viskas prasideda kalnakasių turguje: pagal seną tradiciją svečiai neina į šachtą tuščiomis rankomis, o lauktuvės čia specifinės – kokos lapai, vaisiai, sultys ir 96 laipsnių spiritas. Kokos lapai kalnakasiams atstoja ir maistą, ir kavą: kramtomi visą pamainą, jie slopina alkį, troškulį ir nuovargį.
Po kalnu išraižyta, kaip manoma, apie 2 000 kilometrų tunelių. Siaurais koridoriais rieda dviejų tonų vagonėliai, nuo kurių tenka operatyviai trauktis prie sienos, ore tvyro dulkės, o tamsoje karts nuo karto pasirodo dirbantys žmonės – čia ne spektaklis turistams, o tikra kasdienybė, kurioje gidais dirba buvę kalnakasiai. Giliausioje aplankomoje vietoje laukia šeimininkas. Tio – požemių dievukas su ragais, kuriam kiekvienas kalnakasys aukoja kokos lapus, cigaretes ir spiritą. Logika paprasta ir sena kaip pats kalnas: virš žemės valdo Dievas, o po žeme – Tio, ir su juo geriau sugyventi. Ritualo metu spiritu palaistomos dievuko rankos, kad būtų stiprios, kojos, kad būtų tvirtos, ir, žinoma, vaisingumo organas – kad kalnas neštų vaisių.
Balta dykuma, po kuria – ateitis
Ujunio druskožemis – vaizdas, dėl kurio į Boliviją skrendama per pusę pasaulio: daugiau nei 10 000 kvadratinių kilometrų akinamai balto paviršiaus, didžiausia druskos dykuma planetoje. Lietaus sezonu ji virsta didžiausiu pasaulyje veidrodžiu, kuriame dangus susilieja su žeme, o sausuoju metu – begaline balta scena, ant kurios fotografuojamos garsiosios optinės apgaulės: keliautojai, tupintys ant delno ar bėgantys iš dinozauro žaisliuko nasrų. Vidury dykumos kyla Incahuasi sala, apaugusi milžiniškais kaktusais – jie auga po centimetrą per metus, tad dešimties metrų senoliai skaičiuoja tūkstantį metų. Nakvojama viešbutyje, kurio sienos, stalai ir lovos sumūryti iš druskos luitų, o saulėlydis ant druskos – su gėrimo taure rankoje – yra vienas tų vaizdų, kurių nuotraukos neperduoda.
Po baltu paviršiumi slypi ir Bolivijos ateitis: Ujunio gelmėse glūdi vienos didžiausių pasaulyje ličio atsargos – metalo, be kurio nevažiuotų nė vienas elektromobilis. Kol pasaulis skaičiuoja milijardus, dykuma kol kas lieka tokia pat tuščia ir balta, kokia buvo tūkstančius metų – tik su Dakaro ralio paminklu ir keliautojų vėliavomis vidury nieko.
Raudonas ežeras ir vėjas, verčiantis iš kojų
Paskutinis Bolivijos akordas – Eduardo Avaroa aukštikalnių rezervatas, kur džipai rieda bekele tarp spalvotų kalnų, tarsi nulietų iš skirtingų mineralų. Prie kelio iš akmenų kyšo viskačos – ilgauodegiai šinšilų giminaičiai, primenantys triušius, o vėjo per tūkstantmečius ištašytas Akmens medis stovi dykumoje kaip gamtos skulptūra. Ežerai čia pilni flamingų – Anduose gyvena trys jų rūšys, ir visas tris galima pamatyti viename ežere, besikapstančias po mineralingą vandenį. Tarp jų – ir Džeimso flamingas, rečiausias pasaulyje: XX amžiaus pradžioje jis laikytas išnykusiu, kol 1956 metais buvo iš naujo atrastas būtent šiuose atokiuose aukštikalnių ežeruose. O spalvotieji kalnai aplink – ne apšvietimo triukas: raudonį, žalumą ir violetą uoloms suteikia skirtingi mineralai, tie patys, kurie šimtmečius maitino Bolivijos kasyklas.
Kulminacija – Laguna Colorada, Raudonoji lagūna 4 300 metrų aukštyje: ežeras, kurio vanduo dėl mikroskopinių dumblių iš tiesų raudonas kaip plytų dulkės. Jame braido šimtai flamingų, pakrantėse ganosi lamos su spalvotais kutais ausyse ir laukinės vikunijos – kupranugarinių šeimos aristokratės, kurių vilna laikoma brangiausia pasaulyje. Vėjas čia verčia iš kojų tiesiogine prasme, o sušilti padeda tas pats andietiškas receptas – vietinis singanis, iš muskatinių vynuogių varomas Bolivijos nacionalinis gėrimas, ir gera kompanija.
Beje, aukštis šioje kelionėje yra ne epizodas, o nuolatinis palydovas: didžioji maršruto dalis driekiasi virš 3 500 metrų, viešbučiai stovi ir 4 000 metrų aukštyje, o oras toks sausas, kad drėgno vėjo ima norėtis kaip didžiausios prabangos. Organizmas pripranta per kelias dienas – padeda lėtas tempas, kokos arbata ir andietiška taisyklė: aukštyje viską daryk perpus lėčiau, o juoktis gali kiek nori. Nakvynės sąlygos aukštikalnėse spartietiškos, internetas perkamas už pusantro euro, elektra paryčiais baigiasi – ir būtent tokie vakarai, kai už lango staugia vėjas, o viduje klega žmonės, kelionėse įsimena ilgiausiai.
Bolivija nesistengia patikti: ji aukšta, dulkėta, vėjuota ir nenuspėjama. Čia rinkimai tampa ekskursija, šachta – šventykla, o dykuma – veidrodžiu. Ir kai paskutinį vakarą keliautojai juokiasi, kad ant jų kūnų „vieni mineralai“, tai skamba ne kaip skundas, o kaip apdovanojimas.
