Nors vyras vadovauja didžiuliam restoranui, kuriame pietauja daugybė žmonių, jis randa laiko prisėsti ir pabendrauti tai su vienais, tai su kitais svečiais. Kur bekeliautum Chalkidikėje, taip elgiasi dauguma verslininkų, teigiančių, kad kitaip jie nepajustų klientų nuotaikų.
Dalį savo pajamų iš turizmo ir su turizmu susijusiais verslais gaunanti Chalkidikės ekonomika remiasi smulkiais ir vidutiniais verslininkais tokiais, kaip Dimitris, jo kolega Jimmys ar kitais šio rašinio herojais, pradedančiais ar tęsiančiais šeimyninio verslo tradicijas.
Vysto senelio pradėtą verslą
Penkiasdešimtmetis D.Sarris verslo reikalus tvarko kartu su pora metų vyresne seserimi Louloudia Alexiadis. Verslą įkūrė jų senelis, daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų kartu su kitais pabėgėliais, besigelbėjusiais nuo žudynių Turkijoje, įsikūręs antikinio miesto Stageiros papėdėje.
Pabėgėliai 1923 m. įsikūrė vietovėje, pavadintoje Olimpiada. Tuo metu šioje Chalkidikės vietoje gyveno vos dešimt šeimų. Mūsų dienomis Olimpiadoje gyvena 700 žmonių. Iš miestelio matosi Aristotelio gimtojo miesto Stageiros gynybinės sienos likučiai.
Manoma, kad miestelis Olimpiados vardu buvo pavadintas Olimpijos, Aleksandro Didžiojo motinos, garbei. Pasak istorinių šaltinių, karalius Kasandras ją ištrėmė į netoliese esančią Kaprio salą.
Ne kartą, matyt, esate atsidūrę situacijoje, kai už nugaros jums trepsi padavėjas, duodamas ženklą, kad jau reikia išeiti ir atlaisvinti vietą naujiems klientams. O aš niekada neraginu savo svečių.Miestelis įsikūręs patogioje vietoje, ant jūros kranto. Iki Salonikų nuo čia yra apie 100 km. Dimitrio ir Louloudios senelis buvo vienas pirmųjų, kuris miestelyje įkūrė restoraną. Neilgai trukus greta atsirado ir viešbutis „Liotopi“. Šiandien restoranas su viešbučiu vadinasi kiek neįprastai Graikijai – „Germany“.
„Taip atsitiko todėl, kad mes kurį laiką dirbome Vokietijoje, – sako Dimitris. – Vėliau norėjome grąžinti senąjį pavadinimą, tačiau naujasis jau buvo įtrauktas į kelionių katalogus, žmonės mūsų ieškodavo pagal naują vardą. Taip ir liko. Dabar turime du viešbučius: vienas vadinamas senuoju vardu, kitas – naujuoju“.
Brolio ir sesers restorano interjeras nedaug pasikeitęs nuo laikų, kai jam vadovavo jų senelis, kurio portretas kartu su kitomis senomis šeimos nuotraukomis pagarbiai kaba ant senos. Ant palangės kaip prieš daugelį metų džiūsta arbatžolės, maistas gaminamas lankytojų akivaizdoje.
„Sezono metu čia apsilanko labai daug žmonių. Žydra jūra, malonus klimatas, vaizdingos apylinkės pritraukia labai daug turistų, viešbutį reikia užsisakyti iš anksto. O restorane ne visada užtenka vietos visiems norintiems. Ne kartą, matyt, esate atsidūrę situacijoje, kai už nugaros jums trepsi padavėjas, duodamas ženklą, kad jau reikia išeiti ir atlaisvinti vietą naujiems klientams. O aš niekada neraginu savo svečių“, – savo verslo filosofiją dėsto Dimitris.
Vyras sako, kad vienas apribojimas jo restorane vis dėlto galioja – tai noras, kad klientai netrukdytų kitiems svečiams.
„Kartais paprašau, kad prie vieno stalo sėdintys klientai šnekėtų tyliau. Įsijautę į pokalbį graikai tiesiog pradeda šaukti. Tai gali trikdyti kitus žmones. Aš prieinu ir tai pasakau. Antra vertus, nepritariu kitų restoranų politikai, kad dirbtinės šypsenos padeda iš kliento ištraukti daugiau pinigų. Tai nėra lengva, tačiau smagu. Aš čia dirbu ir mokausi kalbų. Štai ir dabar klausausi jūsų melodingos šnekos ir stengiuosi atsiminti vieną kitą lietuvišką žodį. Tokiu būdu esu išmokęs daug svetimų kalbų žodžių“, – šypsosi klientus asmeniškai aptarnaujantis vyras.
Jo sesuo, pasikvietusi į viešbutį, kuriam vadovauja, gamina kavą ir pilsto namų gamybos likerį. „Mes perkame tik duoną. Visą kitą auginame ar gaminame patys. Mūsų klientai visada gauna tik kokybiškus produktus“, – sako Louloudia.
Moteris aprodo nedidelį viešbutuką, kuris išpuoštas jos pačios ar mamos rankų darbo nėriniais. Net pagalvės viešbučio kambaryje yra pagamintos rankomis.
Šeima verslą vysto savomis jėgomis. Tik visai neseniai viešbutyje, kuriam vadovauja Louloudia, atsirado nauja darbuotoja – gruzinų kilmės jauna mergina vardu Leila.
„Ji kalba tik gruziniškai, o dabar jau pramoko ir graikiškai. Veltui stengiatės ją prakalbinti rusiškai. Leila tos kalbos nesupranta. Mergina, užaugusi Gruzijoje, kartu su drauge atvažiavo čia ieškoti darbo. Priėmėme ją, dabar ji jau man kaip duktė“, – sako kelis vaikus užauginusi viešbučio savininkė.
Patys gamina, patys ir aptarnauja
Panašių šeimų, besiverčiančių įvairiu verslu, kuris perduodamas iš kartos į kartą, Chalkidikėje, o ir visoje Graikijoje yra gausu. Kalno Holomontas papėdėje, vos už 60 km nuo Salonikų, įsikūręs Taxiarchis miestelis. Vietos gyventojas Jimmys su savo žmona Sarah čia įkūrė tradicinę taverną. Užaugus sūnums, jie prisijungė prie šeimos verslo, greta tavernos atsirado nedidelis viešbutukas, pastatytas iš akmenų.
Ypač daug investuoti reikia į statines, kuriose vynas bręsta. Viena speciali statinė kainuoja 600 eurų. Vynui brandinti ji tinkama tik ketverius metus. Vėliau ji tinka nebent gėlėms auginti.Jimmys teigia, kad daug metų sunkaus darbo davė savo vaisių. „Dabar papietauti sezono metu pas mane užsuka keli šimtai žmonių per dieną. Žmonės specialiai atvažiuoja net iš Salonikų, nes žino, kad pas mus ras puikią virtuvę ir gerą aptarnavimą. Mes klestime“, – sako Jimmys, kurio „ūkyje“ irgi stengiamasi klientams pateikti kuo mažiau pirktinių produktų. Šeima pati kasmet pasigamina net šviežio vyno, ant kurio butelių puikuojasi viso verslo įkūrėjo portretas.
Skirtingai nuo Lietuvos, kur restoranų ar viešbučių savininkai samdo daugybę personalo, Graikijoje šeimyninių verslų atstovai patys stoja prie viryklės ir patys aptarnauja klientus.
„Taip mes ne tik sutaupome. Taip mes dar ir rodome pagarbą savo klientams“, – sako viešbučio „Ekies“ savininkė Alexandra Efstathiadou. Verslą gavusi dovanų iš savo turtingų tėvų, per kelerius metus mergina viešbutį pavertė klestinčiu keturių žvaigždučių kurortu.
„Mes norime, kad mūsų klientai jaustųsi patogiai ir maloniai. Nenorime, kad juos kankintų nuobodulys. Todėl viešbutį kasmet atnaujiname. Pas mus jūs nerasite dviejų vienodų kambarių. Orientuojamės į jaunas šeimas, tad ir mūsų stilius yra skirtas šiai kategorijai žmonių“, – apie savo verslo ideologiją pasakoja trisdešimtmetė moteris.
Alexandra, kuri prieš kelias savaites ištekėjo, viešbučiui vadovauja kartu su savo vyru. Moteris, deklaruojanti rūpestį ekologija, ir versle stengiasi tausoti aplinką. Jei, statant naują pavėsinę, kelią pastoja pušis, medis nėra pjaunamas. Naujas statinys projektuojamas taip, kad augalas atsidurtų pavėsinės viduryje. Susidaro įspūdis, tarsi medis augtų ant stogo.
Projektuojant sporto salę, viešbutyje buvo atsisakyta brangių naujų pastatų. Treniruokliai sustatyti patogioje palapinėje. Panašių pavyzdžių šiame viešbutyje galima rasti ir daugiau.
Pabėgusi nuo šeimos verslo, įkūrė vyninę
Nuo tradicinio šeimos verslo atsiskyrusi ir nuosavą vyno gamyklą kalnuose įkūrusi Claudia Papayinni sako, kad ji norėjo išbandyti save ir būti pati sau šeimininke. Moters šeima išlaikė kelis viešbučius, Claudia prieš kelerius metus nėrė į iki šiol jai svetimą vynininkystės verslą.
„Palikau tradicinę šeimos veiklos sritį ir kol kas nesigailiu, nors lengva nėra. Gyvenu gamtoje, o ne žmonių šurmulyje. Auginu du vaikus. Kol kas man sekasi“, – tvirtina jauna moteris.
Pasak moters, į vyninę ji investavo apie tris milijonus eurų. 75 procentus sumos nedideliam verslui vystyti skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai, likę pinigai yra jos santaupos ir šeimos parama.
Vokietės ir graiko duktė sako, kad šiandien jos geriausi klientai yra amerikiečiai. Moteris, didžiąją dalį savo produkcijos eksportuojanti į JAV, šiek tiek vyno parduoda ir Graikijoje. „Daugiausiai mano vynu prekiaujama restoranuose, tik labai nedidelė dalis patenka į parduotuves. Gaminame raudoną sausą vyną, kurį pavadinau sūnaus Nikolaso vardu, ir baltą sausą vyną, kuris pavadintas dukters Alexandros vardu. Perkant tiesiai iš mano vyninės, raudono vyno butelis kainuoja 12 eurų, balto – 10 eurų. Parduotuvėje mano vynas kainuoja 3-4 eurais brangiau“, – pilstydama vyną pasakoja Claudia.
Verslininkė teigia vynuogių neperkanti. Jas augina pati nuosavame vynuogyne, užimančiame apie 20 hektarų. „Ypač daug investuoti reikia į statines, kuriose vynas bręsta. Viena speciali statinė kainuoja 600 eurų. Vynui brandinti ji tinkama tik ketverius metus. Vėliau ji tinka nebent gėlėms auginti“, – vedžiodama po erdvų vyno rūsį pasakoja Claudia.
Verslą pradėjo iš neturėjimo ką veikti
Nors didžiąją dalį Chalkidikėje užima šeimyniniai verslai, šioje Graikijos dalyje netrūksta ir įmonių, kurias įkūrė tiesiog draugų ar bendraminčių kompanijos. Pajūrio miestelyje Jerissos tiesiog klesti nedidelės laivų gamyklėlės. Jose dirbantys vyrai teigia laivus statantys tradiciniu senoviniu metodu.
Bėda ta, kad uždirbtus pinigus reikėjo vėl investuoti į verslo plėtrą. Ne visoms moterims tai patiko, kai kurios pavargo, kažkam pradėjo šlubuoti sveikata. Dabar iš trisdešimties moterų čia darbuotis liko vos dvylika.Vienu metu trys keturi vyrai gamina iš karto keturis nedidelius laivelius. „Pagrindiniai mūsų klientai – pakrantės žvejai. Užsisakius laivą, jiems tenka laukti maždaug keturis mėnesius. O jau paskui jie plaukia į jūrą“, – pasakoja laivų statytojai.
Vienas šiame miestelyje pagamintas laivas kainuoja nuo septynių iki trisdešimties tūkstančių eurų. Kaina priklauso nuo laivo dydžio ir įrangos. Tačiau į kainą neįskaičiuotas variklis.
Laivų statybos tradicijos Jerissos miestelyje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. O štai ekologiškų produktų gamykla greta kalnų kaimelio, pavadinto Varvara, įkurta vos prieš kelerius metus. Jos savininkės yra miestelio pensininkės.
Moterys sako, kad susirinkusios vis viena kitai pasiguosdavo, jog visai neturi, kuo užsiimti. Ypač nuobodu būdavo žiemą. Todėl vieną dieną kažkuriai kilo mintis apjungti savo jėgas ir įkurti ekologinių produktų gamyklą. „Juk namuose kiekviena iš mūsų nuolat verdame uogienes, pasigaminame makaronų. O kodėl nepabandžius iš to ir užsidirbti? Ir veikti turėtume ką ir nebūtų taip nuobodu gyventi“, – pasakoja moterys.
Didžiąją dalį lėšų verslui pradėti miestelio pensininkės gavo iš Europos Sąjungos, šiek tiek teko pridėti ir savo santaupų. Taip trisdešimt moterų miestelio pakraštyje atidarė gamyklą, kurioje buvo verdamos uogienės, gaminami makaronai, kepama duona, pilstomas likeris.
Visa produkcija gaminama laikantis senųjų tradicijų ir receptų, nenaudojama jokių konservantų. Ekologiškų produktų gamykla netruko išgarsėti, gamyba pradėjo nešti pelną.
„Bėda ta, kad uždirbtus pinigus reikėjo vėl investuoti į verslo plėtrą. Ne visoms moterims tai patiko, kai kurios pavargo, kažkam pradėjo šlubuoti sveikata. Dabar iš trisdešimties moterų čia darbuotis liko vos dvylika“, – pasakoja verslininkės.
Varvaroje pagaminta produkcija platinama parduotuvėse, jos galima nusipirkti ir pačioje gamykloje. Kainos nesiskiria nuo didžiųjų koncernų gaminamos produkcijos. Pavyzdžiui, tradiciniu būdu pagamintos uogienės stiklainis kainuoja tris su puse euro.
Bus daugiau
