Bet pradėkime nuo žemiškesnių dalykų – nuo kepsnių. Gal norėtumėte pabuvoti restorane, kur kepsniai kepami ant ugnikalnio kaitros, nenaudojant jokių anglių? Taip, toks unikalus restoranas yra šioje saloje. Tai viena iš mano mėgstamiausių Kanarų salų.
Tautiečių čia sutiksite mažai. Čia jums ne Tenerifė, kur su kas antru žmogumi gali sveikintis lietuviškai arba rusiškai. Beje, rusų irgi nėra. Kadangi sala nėra didelė, visą galima apvažiuoti per 2–3 dienas.
Nors sala yra visai šalia Afrikos krantų, afrikietiško mentaliteto – „apgauk turistą ir gauk papildomų karmos taškų“ – nesijaučia.
Čia jums ne Tenerifė, kur su kas antru žmogumi gali sveikintis lietuviškai arba rusiškai.
Dar sala ypatinga tuo, kad joje nėra medžių kaip kitose salose, tik tie, kurie pasodinti žmonių. Todėl kraštovaizdis daug kam primena kitą planetą. Juodi lavos laukai, ugnikalniai ir reti krūmai.
Tačiau neskubėkite nurašyti šios vietos. Iš tiesų ne viskas taip jau ir juoda, yra ir balto smėlio paplūdimių. Nuotraukų ir įspūdžių tikrai turėsite nuostabių.
Mažai kas žino, kad tokia sala, kokią mes ją matome dabar, yra praktiškai vieno žmogaus – Cesaro Manrique – nuopelnas. Bet apie tai vėliau, noriu jus suintriguoti.
