Nuo Latvijos sienos iki Cinevilos (Cinevilla) – apie 90 kilometrų. Važiuoji iki Jelgavos, o vėliau pasuki Tukumo kryptimi. Iki šio miesto bus likę 10 kilometrų, kai reikės keturis kilometrus nusukti į kairę.
Iš kur atsirado ši keistenybė? 2007-aisiais Cineviloje buvo filmuojamas garsusis latvių filmas „Rygos sargybiniai“. Vėliau – „Rudolfo likimas“. Štai kodėl čia yra daugybė XX amžiaus pirmos pusės rekvizitų.
Ar žinote, koks jausmas kone kiekvieną aplanko po vizito į šį miestelį? Dar kelias valandas neapleidžia nuojauta, kad viskas aplinkui yra netikra. Norisi viską pačiupinėti ir įsitikinti.
Iškreipta laiko spiralė pasijunta jau automobilių stovėjimo aikštelėje. Čia pilna seniai nebejudančių transporto priemonių, kurios, galbūt, pajudės per kokią filmuojamą karo sceną.
Vienas sunkvežimis pritvirtintas tiesiog prie sienos – važiuoja į dangų. Senutį „Land Rover“ teko matyti animaciniame filme apie Žaibą Makvyną.
Tukumas, šiek tiek padailinęs savo senamiestį, arbatos kaina lenkia Paryžių.
O sunkvežimių „Praga“ išvis neteko regėti akyse. Keista, kaip žmonės juose tilpdavo? Gal mažesni būdavo?
Po kelionės akimis ieškai durų su trikampėliais, tačiau pamatai su širdelėmis.
Kasininkas pajuokauja, kad pro jas galima patekti tik su skaitmenine kortele, todėl nukreipė į kitas vietas – ne tokias egzotiškas.
Bilietas – trys eurai. Gailėtis neteks, nes 2,5 euro gali pakloti už arbatos puodelį Tukume. Tas miestas, šiek tiek padailinęs savo senamiestį, arbatos kaina lenkia Paryžių.
Iškart už kampo prasideda netikras miestas. Visi tai žino, tačiau vis tiek nori įsitikinti – spaudžia pirštais sienas ir palieka jose duobutes. Iš pažiūros mūrinė siena – tik gražiai padažytas putplastis. Visos sienos numaigytos turistų pirštais.
Taip ir norisi pribėgti prie bet kurio pastato ir pabelsti į sieną. Šitas tikrai bus tikras. Deja. Net gana nemenka bažnyčia dunda lyg naujo šaldytuvo pakuotė. Žinoma, kai kur naudotos ir tvirtos medžiagos, tačiau tik tam, kad vėjas ant galvos namo neužverstų.
Kai kurie pastatai turi tik išorę, o viduje matyti tik laikančiosios konstrukcijos. Rygos tilto – tik fragmentas.
Stogą rauna nesuvokiama eklektika. Vėliau supranti, kad čia filmų kūrėjai pastatė tik tai, kas buvo būtina tiesiogine posakio „dėl vaizdo“ prasme.
Vienas didžiulis pastatas turi tik vieną sieną, nes kitų nereikia. Kai kurie pastatai turi tik išorę, o viduje matyti tik laikančiosios konstrukcijos. Rygos tilto – tik fragmentas.
Prieplaukoje yra žvejo namelis, prigrūstas sovietinės buitinės technikos, o upėje būna vandens tada, kai reikia. Ant pievos stovi tikras žvejybinis jūrų laivas, nors iki jūros dar geras pusšimtis kilometrų.
Beje, čia yra ir Kauno gabalėlis. Prie karo metų tarnybinio įėjimo apie tai byloja užrašas – „Kauno sporto halė“.
Kitoje kelio pusėje dunkso bažnyčia. Natūralaus dydžio. Kai kurie sako, jog ji čia buvo ir anksčiau, tačiau nesitiki, nes ji visa apklijuota tokiu pat putplasčiu, kaip ir kitos miesto butaforijos.
Daug sunkiau „perkąsti“ medinius pastatus, nes jie atrodo kaip tikri net pabeldus į sieną. Gali būti, kad jų viduje yra ir patalpos, tačiau tradicinio išplanavimo ir paveldo tikėtis neverta.
Daug žada ir kitos miestelio erdvės. Panašu, kad čia bus filmuojamos scenos apie senovę. Statomos medinės pilys ir rąstinės tvoros, apsauginiai grioviai. Kitaip tariant – per penkias minutes gali iš XX amžiaus patekti į XIII.
Šiek tiek išmuša iš vėžių Cinevilos požiūris į vaikus. Panašu, kad jiems atrodo, jog vaikams čia dar trūksta atrakcionų.
Pristatė geležinių spalvotų laipynių, kuriose neva vaikai turėtų žaisti, kol tėvai smaguriauja užeigoje. Tiesą sakant, darko vaizdą, o vaikams užmuša fantaziją, kurią pažadina visa kita aplinka.
