Po sekinančio karo su Amerika, trukusio net 13 metų, 1975 metais žlugo Pietų Vietnamas. Taip valdomas komunistų, Vietnamas buvo izoliuotas nuo pasaulio iki 1989 metų. Vietnamas jau kelioliką metų mirga keliautojų forumuose ir kaip niekada atviras pasauliui, langas į turtingą ir unikalią kultūrą bei gamtos lobius.
Keliauti Vietname galima visaip: traukiniuose su atskirais ir prašmatniais kupė, įvairiausio tipo autobusais, netgi lėktuvais. Nepriklausoma kelionė autostopu leidžia pažinti epinį kelią ir pajusti tikrąją kelionių magiją: dusti kelio dulkėse, skinti pakelės vaisius, braukti sūrų prakaitą, sutikti vairuotojus – be perstojo signalizuojančius ir nuolat rėkiančius, stebėti kelio dalyvius – nuo aukštų viražų dūstančius vilkikus, gėrimų ir vaisių prekeivius, bebaimes kalnų ožkas. Bet apie viską iš eilės.
Šiaurės Vietnamas: drakono dovana Halongui ir Hanojaus labirintai
Vietnamas nedidelė šalis, tačiau šiaurinė ir pietinė jos dalys skiriasi lyg atskiros valstybės. Tam turi įtakos painūs istorijos verpetai, karo metais šalis buvo padalinta į dvi dalis. Taip pat – religija. Šiaurėje vyrauja budizmas, o pietuose – krikščionybė, bei klimatas – šiaurės Vietnamas vidutinėse platumose, pietų Vietnamas – tropikuose.
Halongas – keliautojų meka Vietname. Netgi įžymioji Pietų Vietnamo Mekongo delta nesusilaukia tiek smalsuolių, kiek jų atvyksta į Halongo įlanką. Halongo įlanka įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą. Graži legenda pasakoja, jog kadaise čia praskriejo drakonas, ir sulig kiekvienu jo prisilietimu uodega, įlankoje atsirado nykštukinės salelės – žaliuojančia augalija apsitraukę uolų luitai.
Halongo įlanka primena potvynių apsemtą slėnį su gausybe (per 3 tūkst.) magiškų stačių uolų, apvaliomis lyg nulaužtos viršūnėmis, sustingusiomis vandens nelaisvėje.
Halongo įlankoje, smaragdinės jūros plynėje lūkuriuoja prabangūs, iki spindėjimo nulakuoti laivai, per kurių bortus šokinėja nutrūktgalviai australai, o deniuose snaudžia jų laukianti laivo įgula. Mūsų žvejų laivelis su ryškiai per dideliu keleivių skaičiumi vos pūškuoja per šniokščiančius bangų purslus, besiveržiančius į jūrų „siauruką“.
Cat Ba sala – turizmo čiuptuvų dar nepaliestas atokus laukinės gamtos kampelis Halongo įlankoje. Visus atvykstančius čia pasitinka taksistai, pasiruošę vienam kitam gerkles perkąsti dėl potencialių klientų. Cat Ba miestas įsikūręs kitoje salos pusėje, todėl taksistai supranta – be jų pagalbos nė iš vietos.
Nei kvapą gniaužiantys vaizdai nuo stačių salos uolų, nei perlamutrinėmis kriauklėmis nusėti krantai nesužavėjo taip, kaip netyčia sutikti žvejai miestelio prieplaukoje. Hua ir Vuy pasiūlo neįtikėtiną pramogą – vakarienę kartu su jais ir kitais žvejais Halongo įlankoje, prie vandens vartų į atvirą jūrą.
Į žvejų namus plukdo valtis – vandens taksi. Žydra spalva pasipuošusių žvejų laivelių tiek tiršta, kad taksistas turi mikliai manevruoti tarp jų, poilsiui numetusių inkarus. Ant kiekvieno stiebo lyg burės švelnaus brizo judinamos plevėsuoja šalies vėliavos, kurių plazdenimas vėjyje sukuria ypatingą patriotišką atmosferą.
 |
| D.Kinderio nuotr./Vietnamiečiai |
Jaukioje laivo kajutėje kamuoliais kyla garai – žvejai kepa čia pat sugautą žuvį. Ant stogo ji džiovinama – pats geriausias užkandis prie alaus, kurį vietnamiečiai kaip smakai maukia. Ir Vuy laivo kajutės kampai pilni butelių. Alų bei visa kita žvejai gauna neišlipę iš laivo. Tarp laivų, valdydamos sunkius irklus kursuoja mergaitės. Jos plaukioja valtelėmis paverstomis į improvizuotas parduotuvėles, kuriose galima įsigyti praktiškai visko nuo alaus iki aliejaus. Mergaitės slepia veidus skarelėmis – apsauga nuo dulkių ir saulės.
Vakarieniaujame bangelių siūbuojamame laive, žvejai pasakoja istorijas (nežinia ar pramanytas, bet tikrai intriguojančias) netgi tiki, ir tikina jog yra matę tą paslaptingąjį drakoną, vis dar gyvenantį Halongo įlankos gelmėse. Žvejai vulgarūs, bet paprasti, prietaringi ir nepaprastai šmaikštūs. Grubius jų veido bruožus kaskart sušvelnina nuoširdi šypsena. Jie lyg suaugę su jūra, jų maitintoja. Atgal į krantą mane vėl plukdo taksistas, pasikūkčiojant juokdamasis iš mano atsisveikinimo „tam biet“ (viso gero) bei kiekvieno žvejų šūksnio „hello!“ – aidinčio lyg choras vandenų tyruose.
Vietnamo sostinė Hanojus, vos keli šimtai kilometrų nuo Halongo įlankos, tačiau kelionė užtrunka visą pusdienį. Liepa – liūčių sezonas, todėl kelionę apsunkina būklė keliuose, automobiliai lyg laivai iriasi per purvą, kur ne kur visiškai strigdami klampiame molyje.
Ne veltui Hanojus vadinamas viena iš gražiausių Pietryčių Azijos sostinių. Aukso medalis kabinamas už puikiai prigijusią kolonijinę architektūrą, siaurus ir tikrai Europą primenančius klaidžius senamiesčio labirintus, romantišką atmosferą ir smaragdinio žalumo ežerus.
Aplink visus turistinius objektus lyg musės zuja gaujos prekeivių, žūt būt įsiūlančių įsigyti jų siūlomas prekes. Tik budrūs ir patyrę neapsigaus – vietnamiečių prekijai dažniausiai kainą užkelia keturiskart daugiau tikrosios. Na, o jeigu jūs permokėjote tik du kartus – esate laimėtojas. Čia prireiks ir šaltų nervų – gatvėse gyvuoja amžinas triukšmas ir chaosas – pereiti gatvę toks pat išbandymas, kaip užkopti į statų kalną . Vairuotojai nuolat signalizuoja sudarydami savotišką garsų chorą iš kurio norisi kuo greičiau ištrūkti. Neįmanoma nesižavėti – ant nedidelio motociklo telpa visa 5 asmenų šeima su mažyliu pasodintu ant vairo.
Vietname gyvas šalies didvyrio Ho Ši Mino kultas. O sostinėje jo vardu pavadintų obeliskų, paminklų, aikščių tiek daug, kaip ir Lenino paminklų buvusioje Sovietų Sąjungoje. Beje, socializmo tėvui Leninui ir čia atsirado vietos. Vietnamiečiai Leniną vadina „Lle – Nnin“, ir ne tik jam paminklą pastatė, bet ir parką jo garbei pavadino.
Neabejotinai unikaliausias reiškinys Hanojuje – vandens lėlių – marionečių teatras. Jį galima rasti beveik kiekviename Vietnamo mieste, tačiau kilęs būtent Hanojuje. Vietnamas yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje rodomi vandens lėlių teatro spektakliai – meno forma, paplitusi dar XI a., sukurta valstiečių dirbusių ryžių laukuose, kurie apdainuodavo savo kasdienį gyvenimą, bei mitologines būtybes, kaip drakoną.
Vandens lėlių teatras išties nuostabus reginys. Scena – tai improvizuotas baseinas, kuriame vikriai „maudosi“ lėlės, dažniausiai tai laukuose dirbantys valstiečiai arba įvairios mitologinės būtybės. Pasirodymo metu skamba tautinė vietnamietiška muzika, lakštingalų balsais dainuoja gražuolės vietnamietės.
Sostinė puiki vieta susipažinti su šalimi iš arčiau. Senamiestyje, daugiausia aplink Hoan Kien ežerą yra daugybė įvairiausių muziejų. Čia tik keletas iš jų: armijos, istorijos, revoliucijos, oro pajėgų, moterų, etnologijos – tiesiog rojus mokslininkams ir studentams.
Hanojus puiki vieta planuoti tolimesnę kelionę po kaimynines šalis. Čia įsikūrę visų regiono šalių ambasados. Mano dideliam nustebimui Kambodžos vizą gaunu per pusdienį.
Vos keli kilometrai nuo Hanojaus nutolęs gyvačių miestelis – Lematas. Veik už kiekvienų durų galima pamatyti gyvačių, dažniausiai pačių kobrų. Vietiniai gyventojai augina gyvates brangiems restoranams, čia jos tikras delikatesas.
