„Travel Planet“ kelionių vadovės Deimantės Česnavičiūtės pirmoji pažintis su šalimi prasidėjo dar prieš organizuojant keliones lietuviams – tai netikėtai tapo susitikimo tašku su tuo metu Azijoje gyvenančia drauge. Tuo metu Deimantė gyveno Dubajuje, o draugė Pietų Korėjoje.
Pirmos kelionės metu Deimantė pastebėjo, jog Filipinuose atmosfera kitokia nei Azijos šalyse, kurias lankė prieš tai: vietiniai pasirodė be galo linksmi, elgėsi itin laisvai, o jų dainos ir šypsenos spinduliavo gyvenimo džiaugsmu. Atsitiktinai pasirinkta kelionių kryptis peraugo į meilę 7461 Ramiojo vandenyno saloms.
Gražiausi pasaulyje paplūdimiai ir istoriškai turtingas povandeninis pasaulis
Jei reikėtų išsirinkti vietą Filipinuose, teigia Deimantė, kuri labiausiai ją sužavėjo, tai būtų Palavano sala. Kelionių vadovė prisimena slaptus paplūdimius, pasiekiamus tik vietiniu laiveliu ar žygiuojant per paslaptingą džiunglių taką. Paplūdimiai čia tokie laukiniai, jog, kartais, atrodo, kad juose esi vienut vienutėlis. Deimantė maloniai prisimena iškylas su šviežiomis jūros gėrybėmis ar vakarinėmis maudynėmis Ramiajame vandenyne, kai aplink – tik gamtos garsai ir laukinės džiunglės.
Palavano sala, ko gero, labiausiai žinoma dėl El Nido regiono. Jis pasitinka keliautojus neįprastų formų kalkakmenio uolomis ir žydromis lagūnomis. Kai kurias jų galima pasiekti tik baidare įveikus vandenyno bangas ar pralindus per siaurus uolų plyšius. El Nido paplūdimiai – ypatingai Entalula Beach – yra pripažinti vieni iš įspūdingiausių pasaulyje: Entalula 2025 metais užėmė 2-ąją vietą „World’s 50 Best Beaches“ (liet. „50 pasaulio geriausių paplūdimių“) pasaulio reitinge ir tapo geriausiu paplūdimiu Azijoje.
Tuo tarpu Coron sala Deimantės atmintyje iškyla kaip nardytojų rojus. Čia įlankoje slypi viena įspūdingiausių Antrojo pasaulinio karo nardymo vietų pasaulyje – po vandeniu ilsisi daugiau nei dešimt japonų karo laivų, paskendusių 1944 m. JAV oro antskrydžio metu. Tarp jų – milžiniškas Okikawa Maru (apie 170 m ilgio), kurio denis, paniręs vos 10-16 metrų gylyje, leidžia jį atidžiai apžiūrėti net pradedantiesiems nardytojams. Kai kuriose nuolaužose vis dar gali matyti seną transporto techniką: „Nuostabu, kai neri pro laivo nuolaužas, o jo viduje matai dar išlikusius senus traktorius, – pasakojo Deimantė, – spėju, jog tai buvęs transportinis karinis laivas.“ Tokia patirtis – tai tarsi pasivaikščiojimas po povandeninį istorijos muziejų.
Paslaptingi gamtos stebuklai
Pasak Deimantės, Filipinai gali pasigirti ne tik atviruko vertais laukiniais paplūdimiais, tačiau ir paslaptingais gamtos stebuklais, į kuriuos žvelgiant sunku patikėti, jog jie egzistuoja. Vienas jų – Sabango požeminė upė Palavano saloje. Nuo 1999 metų tai yra pripažintas UNESCO pasaulio paveldo objektas, o nuo 2012 metų upė oficialiai priskirta prie „Naujųjų septynių pasaulio gamtos stebuklų“. Sabango po kalnais driekiasi net apie 8,2 km, tačiau turistai pamato tik apie 1–2 km jos ilgio. Pasak turistų patirčių, net ir tiek užtenka patirti nenusakomą įspūdį ir jos didybę. Valtelė tyliai iriasi kalnų tunelio tamsoje, girdi istorijas apie stalaktitus, uolų formas, primenančias drakonus, veidus ar katedras. Tam, kad būtų palaikyta visiška tyla, pasakojimus girdi per ausines. Patirtis – beveik meditacinė: „Ši upė padaro įspūdį net ir daug keliavusiems ir įvairius urvus lankiusiems keliautojams,“ patikina Deimantė.
Boholio saloje lietuvius pasitinka dar vienas garsus gamtos objektas: šokoladinės kalvos. Nors daugelis turistų stengiasi pamatyti kalvas iš viršaus, šiemet Deimantė su keliautojais rinkosi kiek kitokią perspektyvą: „mes šiais metais labai įdomiai pradėjom jas tyrinėti – su keturračiais. Važinėji aplink ir matai kalvas iš apačios – visai kitas įspūdis nei stebint jas iš viršaus.“ Nors pavadintos šokoladinėmis, jos keičia spalvą pagal sezoniškumą. Dėl to vietiniai dažnai juokauja: „nors kalvos ir šokoladinės, bet kai žaliuoja, atrodo, jog yra suvyniotos į žalią popieriuką“.
Susitikimas su mažiausiais pasaulio primatais
Vienas jautriausių susitikimų Filipinuose, tai pažintis su ilgakulniais – mažiausiais pasaulio primatais, pasakoja Deimantė. Šie mieli gyvūnėliai – vos saujelės dydžio, su didelėmis akimis ir ilga uodega. Tačiau gležna išorė gali apgauti – jie be galo talentingi. Ilgakulniai geba galingai pašokti net kelis metrus į viršų ar pasukti galvą beveik 360 laipsnių kampu. Nepaisant šių įspūdingų talentų, šie mažyliai yra saugomi, nes labai sunkiai dauginasi ir yra nykstantys.
„Mes esame išsirinkę parką, kuriame gyvūnėlių šiek tiek mažiau, bet juos ten labiausiai saugo“, patvirtina Deimantė. Lankantis šiame parke, ji keliautojus perspėja „Ilgakulniai yra itin jautrūs gyvūnai. Triukšmas ar stresas gali priversti juos net nusižudyti.“ Todėl susitikimas su jais – tai ne šiaip smalsi ekskursija, bet tylus, pagarbus pasivaikščiojimas po saugomą teritoriją.
Kelionė – ne tik po vietas, bet ir po Filipinų istoriją
Kelionių organizatorė Deimantė į Filipinus žvelgia ne tik kaip į įspūdingą gamtos objektą, bet ir kaip į kultūriškai unikalią Azijos šalį. Dėl šios priežasties, į kelionių programą ji įtraukia tokį istorinį miestą kaip Cebu.
300 metų trukusi ispanų kolonizacija ir 50 metų trukusi amerikiečių įtaka Filipinuose suformavo unikalią tapatybę, nepanašią į jokią kitą Azijos kultūrą. Krikščionybė Filipinuose gyvuoja jau daugiau nei 500 metų. Kelionių organizatorė Cebu miesto istoriją pradeda su žymiuoju Magelano kryžiumi – vieta, kurioje 1521 m. Magelanas (pirmasis žmogus, pradėjęs kelionę aplink pasaulį laivu) pastatė kryžių ir taip pažymėjo krikščionybės pradžią Filipinuose. Dauguma gyventojų – katalikai, vardai ar net kai kurie filipinietiški žodžiai – ispaniški, pastatų architektūra – ispaniško stiliaus, o vietinės šventės dažnai primena ispaniškas fiestas.
Savo įtaka neatsilieka ir amerikiečiai. Anglų kalba Filipinuose jau tapusi viena iš oficialių. Deimantė pabrėžia, jog tai šalis, turinti didžiausią populiaciją Azijoje, kuri kalba anglų kalba. Filipiniečius taip pat žavi amerikiečių pop kultura, mada ir filmai. Tačiau visų svarbiausias Filipinų kultūrinis lobis, atrastas amerikiečių dėka – krepšinis. „Keliautojai nustemba, jog kiekviename miestelyje ar kaimelyje mato krepšinio aikštę – juk jie tokie žemi!“, prisimena Deimantė. Kaip ir lietuviams, krepšinis filipiniečiams yra tarsi antroji religija po krikščionybės.
Trečioji religija po krepšinio (kai kurie ginčytųsi dėl eiliškumo) – karaokė. Dainavimas yra kone būtina filipiniečių kasdienė veikla, kurioje dalyvauja visi: tiek mokantys, tiek nemokantys dainuoti. „Tai yra jų šventas ritualas ir, neduok Dieve, pakomentuosi, kad kažkas nusidainuoja“, juokais perspėja Deimantė.
Kelionė, kurioje kiekviena diena – skirtinga
Deimantės kelionė po Filipinų salas – tai tarsi kruopščiai sudėliotas pasakojimas. Keliautojai aplanko penkias salas: nuo laukinių paplūdimių, kuriuose jaučiasi lyg Robinzonai Kruzai, iki pasiplaukiojimų pasaulio stebuklu tapusia požemine upe, iki istorinių vietų, kur užsimezgusi Filipinų krikščionybė ir kur ragaujamas tradicinis keptas „Lechon“ paršelis.
Kiekviena sala – naujas spalvingas filipiniečių pasaulis. Kelionė įgyvendinama su daugiau nei dešimt transporto priemonių: keltais, laivais, laiveliais, kanojomis, baidarėmis, tuktukais autobusais, keturračiais, „džipniais“ (tai buvę karo džipai, virtę viešojo transporto priemonėmis) ir lėktuvais. Kiekvienas susitikimas su vietiniais ir jų kultūra, sužadina smalsumą. Klausantis Deimantės, susidaro įspūdis, jog būtent smalsumas ir atvirumas yra svarbiausia savybė apibūdinanti ir pačius Filipinus.
