Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
Staigiai prabėgome pro Gum Wall (iškramtytų kramtuškių siena – dabar jau ir visa gatvė). Čia kiekvienas, pageidaujantis palikti DNR pėdsaką, gali visiškai legaliai prilipinti savo iškramtas. Beje, siena dar 2015 m. buvo švariai nuvalyta, nugrandant virš tonos gumos. Galiu tik pasakyti, kad švari ji neišsilaikė nė dienos.
Pasikėlę apetitą, pasistiprinimui pirmą kartą gyvenime paragavome nerealiai skanių Benedikto kiaušinių ir nulėkėme į Kosmoso adatos dangoraižį (Space Needle). Bijantiems aukščio lankytis nepatariu. Išoriniame rate – sienos stiklinės, pasvirusios į išorę ir dar su tarpais. Vidiniame žiede – stiklinės dar ir grindys, kurios sukasi. Mačiau žmonių, kurie siaubingai bijodami, tačiau negalėdami įveikti nuotykių troškimo ant tų grindų ropojo keturiomis.
Šiek tiek girdėję apie išskirtinę Siatlo istoriją negalėjome praleisti ir Požeminio miesto (Underground City) turo. Bandysiu nušviesti esmę.
Apylinkėse seniausiai ir puikiausiai gyveno vietinės indėnų gentys, tobulai sugyvenę su gamta ir jos duodamomis gėrybėmis. 1851 metais atsivilko Europos persikėlėliai ir šiose žemėse (tarp Ramiojo vandenyno įlankos ir Vašingtono ežero) įkūrė gyvenvietę. Neturėdami žalio supratimo kaip regioną veikia nuolatiniai potvyniai ir atoslūgiai, ateiviai greit suprato, kad įsikurti praktiškai paplūdimyje, kurį nuolat skandina vanduo, nebuvo baisiai protinga mintis.
Betgi niekam nėra paslaptis, koks gali būti atkaklus ir užsispyręs žmogus, gindamas savo kvailą idėją.
Taigi miestas augo, gatvės buvo nuolat užtvindomos potvynio vandens ir lietaus, paverčiančio viską neišbrendamo purvo upe. Sprendimas rastas greitai – pažliugusias gatves užpilant pjuvenomis, kas problemą laikinai išspręsdavo.
Atėjus rimtesniam potvyniui ar lietui, gatvės jau virsdavo avižine koše. Jei galvojate, kad tai blogai, tai palaukite, bus dar linksmiau.
Miestas auga, žmonių daugėja, o tupyklos – lauke. Ir štai ateina išvaduotojas Thomas Crapperis ir užveža į Siatlą ekskliuzyvinį išradimą – crapper (Europai žinomą kaip unitazas). Pasiturintys miestiečiai stebuklą išgraibstė. Daiktą parvilkus namo, paaiškėjo, kad jį reikia prijungti prie kanalizacijos. O kanalizacijos tai nėra.
Vietiniai auksarankiai meistreliai greitai sukalė medinius lovius, plukdančius tualetų depozitus tiesiai į įlanką. Linksmybės prasidėdavo tada, kai potvynio metu vanduo pareidavo, parnešdavo smirdintį turinį atgal į namus ir iššaudavo jį iš porcelianinių kraperių apdergdamas viską aplink.
Ir va tada, kaip minėjo mūsų gidas, miesto gatvėmis imdavo plaukti avižinė košė su razinomis.
Visas šis Š malūnas ir keletas kitų miesto problemų išsisprendė per vieną dieną – 1889 m. birželio 6 d.
Vietiniai auksarankiai meistreliai greitai sukalė medinius lovius, plukdančius tualetų depozitus tiesiai į įlanką.
Siatle nelijo jau ištisas septynias dienas. Klijus virdamas pameistriukas sužioplinėjo, padegė dirbtuves, ugnis persimetė į antrame aukšte esantį dažų fabrikėlį, tada į kaimyninę viskio gamyklą ir t. t. Didelė dalis miesto supleškėjo iki pamatų. Kas davė naują galimybę išspręsti daugybę problemų ir sukurti keletą naujų.
Buvo priimtas sprendimas pakelti miesto gatvių lygį. Valdžia suko galvą iš kokių mokesčių šį projektą finansuoti. Sugalvojo, 80 proc. pinigų surinko iš seniausios profesijos atstovių, kurios savo verslą tada deklaravo kaip siuvėjų ir už jį tvarkingai mokėjo mokesčius. Vyrija prie mokesčių mokėjimo prisidėjo nežymiai. Jūreiviai bei medkirčiai uždirbdavo mažai, o ir tą, ką uždirbę kaipmat prašvilpdavo salūnuose ir „siuvyklose“.
Taigi procesas užtruko, sudegusiuose kvartaluose versliukai ėmė atsistatinėti ir atsidarinėti. Ir kai gatvės pagaliau imtos kelti – tai ir kėlė tik gatves, o šaligatviai liko ten, kur ir buvo – keletu metrų žemiau naujo gatvės lygio.
80 proc. pinigų surinko iš seniausios profesijos atstovių.
Važiuoji sau gatve, atvarai apsipirkti, išlipi ir kopėčiomis nusileidi į senąjį gatvės lygį, kad galėtum į parduotuvę užeiti. Ir jus galvojate, kad tai daugiausia problemų kėlė moterims, kurios tais laikais puošėsi ilgiausiais sijonais? O ne.
Problema buvo neprasiblaivantiems salūnų lankytojams. Kai per trumpą laiką 17 džentelmenų alkoholizmą išsigydė vieno žingsnio programa (kritimas iš 3–4 m aukščio neretai baigdavosi mirtimi) – tik tada buvo imtasi priemonių išspręsti ir šaligatvių problemą. Ir tik tada, senieji apačioje likę namų ir įstaigų aukštai buvo uždengti, pamiršti, naudojami kaip sandėliai ar įtartinos reputacijos klubai.
Sako, kad vienas teisėsaugos atstovas buvo taip gerai į pogrindinius pardavimus įsisukęs, kad jo savaitinė šešėlinė alga gerokai viršijo metinį pareigūno uždarbį.
Tai va, mes kaip tik ir apturėjome ekskursiją po senuosius miesto aukštus. Informatyvu ir labai įdomu.
Paskubomis prabėgę pro dar keletą gražių miesto vietų, įšokome į savo drakoną ir nulėkėme Port Andželeso link. Dar turėjome dar viltį užvažiuoti ant Hurrican Ridge kalno ir praeiti neilgą maršrutą.
Kylant aukštyn viltys bliuško – rūkas, vėjas, nieko nematyti. Išlipus viršukalnėje pasitiko 4 metrų aukščio pusnys ir iki kaulų geliantis šaltis, pabandėme praeiti keliasdešimt metrų, paskui sumanymo atsisakėme ir pabrukę uodegas patraukėme motelio link. Vienintelis šviesos spindulėlis – laukiniai gyvūnėliai – šalikelėje relaksuojantys elniai ir meškutė, kuriai nei automobiliai, nei iš jo spoksantys žiopliai nepadarė jokio įspūdžio.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
