15min be reklamos
2022 01 02, 15:09

Gintarautojas: anksčiau tokių gintarų, kokius ima dabar, niekas nerinkdavo

Pajūrio regioninio parko direkcija siekia gintaravimo amatą įtraukti į nematerialių vertybių paveldo sąrašą. Kol kas tai jai padaryti nepavyksta. Apie gintarautojus nėra išlikę daug mitų. Tad kokie tai žmonės? Ar nepavojinga bristi į audringą jūrą?
Gintarautojai: vieni brenda į jūrą, kiti – krante, bet sustoti negali
Gintarautojai: vieni brenda į jūrą, kiti – krante, bet sustoti negali / Pajūrio regioninio parko nuotr.

Kalbintas tikras gintarų gaudytojas profesionalas, nenorėjęs viešinti pavardės, sako, kad anksčiau gintarai buvo gaudomi kilogramais, o dabar tai tik pasivaikščiojimas prie jūros.

„Mūsų galva, gintaravimas – vienas patraukliausių amatų, darančių įspūdį užsienio turistams, populiarina Lietuvą ir prideda šarmo Klaipėdos kraštui. Turistams tas procesas atrodo mistiškas ir romantiškas. Šalta jūra, jie stovi kartais ir tarp ledų“, – „Savaitės ekspresui“ sakė Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.

Užstringi, prapuola laikas

64 metų ponas Kazimieras (vardas pakeistas) Klaipėdoje gyvena nuo 1961 metų. Gintaravimu rimtai užsiima 12–15 metų. Sako, jau vaikystėje vis eidavęs prie jūros gintarų ieškoti ir rinkdavęs juos į kibiriuką.

„Dabar jau einu jų rinkti kaip profesionalas. Tai toks mano hobis, kuriam atiduodu daugiau savo laiko negu bet kam kitam. Be jo dabar man gyventi neišeitų niekaip. Renku gintarus ir su žmona išėjęs pasivaikščioti. Jeigu tik atsiranda bent mažų gintariukų, viskas, užstringi prie jūros ir laikas prapuola. Aš vienas toks šeimoje. O yra žmonių, kurie gintarauja ištisomis šeimomis“, – kalbėjo Kazimieras.

Anksčiau traukdavo kilogramais

Pasak Kazimiero, žiemą jūroje gintarų paprastai būna daugiau, nors jau labai seniai nebuvo uragano. O kai jo nebūna, pradingsta gintarai. Mat jis apverčia visą jūros dugną. „Mūsų jūroje 2,5 km yra tokios negilios vietos, o už jų skardis iš karto. Uraganas suvaro gintarus su šiukšlėmis į duobes, kurios būna po 8–9 m gylio ir jis ten guli. Didesnė audra jį stumia kranto link. Ką spėji pagauti, spėji, o paskui viskas vėl atgal į duobes“, – pasakojo Kazimieras.

Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas
Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas

Anot pokalbininko, paskutinis tikras uraganas „Ervinas“ buvo 2005-aisiais. Tai per tiek laiko visi gintarai jau išsibaigė. Tik kartais, kai stipresnis vėjas pakyla, išmetamas vienas kitas didesnis gintaro gabalas.

„Jau nebe tas. Seniai nebuvo gerų gaudymų. Dabar žmonės džiaugiasi, kad pagavo 300 gramų kartu sudėjus. Ten gabaliukai po 5–10 gramų. Anksčiau tokių niekas nerinkdavo, imdavo tik kilogramais. Po uragano būdavo žmonės prisirenka po 10 kg ir daugiau.

Paskutinis tikras uraganas „Ervinas“ buvo 2005-aisiais. Tai per tiek laiko visi gintarai jau išsibaigė.

Pasakojama, kad po uragano „Anatolijus“ visą mėnesį keliolika gaudytojų kasdien po 5 kg prisigaudydavo. „Įsivaizduojate, kiek tonų išmetė iš karto į krantą. O dabar eini eini – ir nieko. Tai daugiau pasivaikščiojimas, buvimas gamtoje nei koks nors gaudymas. Bet tai jau įprotis. Tik vėjas pakyla, iškart ką nors stumia, jeigu turi ką stumti. Tai, ką dabar meta jūra, vadiname mikrobais. Kai pašvieti ultravioletiniais spinduliais, visa pakrantė šviečia, bet paimti nėra ko, gintariukai tokie maži. Čia ne gaudymas, bet sustoti irgi neišeina“, – prisipažino pokalbininkas.

Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas
Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas

Kazimieras prisiminė, kad maždaug prieš penkerius metus vienas žmogus ištraukė beveik 970 gramų svėrusį gintaro gabalą. Pas mus Lietuvoje kartais pasitaiko 200–300 gramų, o dažniausiai 20–100 g gabaliukai.

Nakčia gaudyti smagiau

Kazimiero manymu, visi žmonės, kurie užsiima gintarų gaudymu, yra savotiški romantikai. Anksčiau, kai eidavo gintarų gaudyti naktimis, pasišviesdavo paprastais prožektoriais, o dabar – ultravioletiniais spinduliais.

Kazimiero manymu, visi žmonės, kurie užsiima gintarų gaudymu, yra savotiški romantikai.

„Kai su jais pašvieti, gintaras „dega“, šviečia kaip lemputė geltonai ir ryškiai ryškiai. Ir vandenyje gali pamatyti 1 metro gylyje, ir ant bangos pakeltą. Labai gražiai šviečia. Apskritai gintarą, ypač skaidrų, tarp tų šiukšlių labai sunku pamatyti, o naktį bet koks gintaras šviečia“, – sakė jis.

Pasirodo, naktį prie jūros būna labai daug žmonių. Ne vienas gintarautojas su mašina nuvažiuoja šimtus kilometrų pakrante beieškodamas gintarų, pėsčias nueina 10–20 kilometrų. Jeigu nieko neranda, grįžta namo, o po kelių valandų vėl į žygį – o gal jau kur nors yra.

„Juk jeigu nebūsi romantikas, sėdėsi namuose ramiai, žinodamas, kad nieko nėra, ir viskas. Bet prie jūros visada įdomu“, – tikina.

Daugiausia – musulmonų rožančiams

Vieni žmonės renka gintarus ir iš jų ką nors gamina, netikėtai atradę menininko gyslelę. Bet tokių, pasak Kazimiero, nedaug. Kiti tik gaudo ir parduoda.

Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas
Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas

„Vis tiek turi turėti fantazijos, ką iš to gabalo galima padaryti, reikia įrankių, kantrybės. Tai ne man. Turint omenyje pinigus, gintaravimas neatsiperka. Žinoma, tu į jį nieko neinvestuoji, tik savo laiką, kantrybę. Bet gaudydamas apie pinigus negalvoji“, – sakė Kazimieras.

Pasak pokalbininko, daug gintaro sunaudojama papuošalams gaminti. Kazimieras įsitikinęs, kad beveik 90 proc. Lietuvoje surenkamo gintaro naudojama musulmonų rožančiams gaminti. Jie būna ir plastmasiniai, ir mediniai, bet gintariniai yra laikomi prestižiniais, nes jie „gyvi“. Musulmonai į tuos gintarinius rožančius visus metus kelia savo nuodėmes. Po metų jie turi juos sudeginti kartu su nuodėmėmis, o paskui perka naujus. Todėl tų musulmoniškų karolių vis reikia ir reikia.

Kazimieras įsitikinęs, kad beveik 90 proc. Lietuvoje surenkamo gintaro naudojama musulmonų rožančiams gaminti.

Kazimiero manymu, kadangi Lietuvos gintaras turi tos gintarinės rūgšties, kitaip sakant, gydomųjų savybių, todėl jis yra populiarus. O gintaro yra visur – visose jūrose, visuose vandenynuose.

Bridimas – atskiras mokslas

Kazimieras sako, kad aprangos kažkokios specialios nereikia. Turi guminius drabužius: bridkelnes, guminį apsiaustą. Kai kurie gintarautojai įsigyja narų kostiumus, kurie kainuoja brangiau. Jie praversdavo, kai žiemos būdavo šaltesnės, be to, vilkėdamas naro kostiumą gali giliau įbristi.

Vieni gintarautojai brenda gilyn į jūrą, kiti gaudo nuo kranto, laukia, kol prineš. Kazimieras iš tų brendančiųjų. Pasak jo, bridimas į vandenį giliai per audrą yra atskiras mokslas. „Pavojinga, kai nemoki, o kai moki... Žinoma, šiek tiek pavojinga, bet nekreipi dėmesio. Nesu girdėjęs, kad koks gintarautojas būtų paskendęs, tik vienas labai seniai, bet jam jūroje sustojo širdis.

Bridimas į vandenį giliai per audrą yra atskiras mokslas.

Visi žino, kaip reikia eiti, judėti vandenyje, kaip pasisukti, kaip pašokti. Yra įvairiausių variantų. Paprastą įbridusį žmogų pirmas bangos smūgis nuneš taip, kad niekas nesuras. Brendi ir mokaisi, viską patiri savo kailiu. Kai nuo vaikystės jūroje būni, vis tiek turi truputį kitokį supratimą negu tie, kurie ateina nuo ežerų ar upių. Jūra – visiškai skirtingas dalykas. Būna, nubrendi jūra 5 metrus nuo kranto, nieko, nė vienos bangelės, ir staiga tave pagauna visiškai iš niekur atsiradusi srovė. Jeigu jos nepažįsti, apima didelė baimė, todėl žmonės skęsta esant paprastai situacijai. Ta mūsų jūra truputį keistoka. Daug turi pasiruošusi visokių spąstų. Bet kai nuo vaikystės ilgai jūroje prabūni, išmoksti visko.

Paprastai, jeigu gaudo gintarus koks 30 žmonių, tai tarp jų būna ir 10 tokių, kurie jau lenda gilyn ir nebijo bangų. Tam dar reikia jėgos, būti fiziškai stipriam, kad galėtum bristi, kai bangos daužosi, vikrumo, patirties, žinoma, ir drąsos. Be to, labai svarbu jausti, ką tu gali. Jeigu bangos truputį ne tokios, tu net nebrendi“, – bridimo technikos ypatumais dalijosi pokalbininkas.

Vadina žvyrkasiais

Pasak Kazimiero, daugelis gintarautojų gaudo ne dėl pinigų, o dėl to, kad jiems įdomu. Tikrųjų šio amato mėgėjų neatbaidė ir pandemija. Pagrindiniai yra likę tie patys. Jeigu gali, surinktą gintarą kam nors parduoda, jeigu ne, jis guli sau ir guli, vietos neužima. „Gražus daiktas, paimi, kartais pasižiūri“, – sako jis.

Prieš kokius 6 metus, kai siautė uraganas „Feliksas“, pasak Kazimiero, į Lietuvos pajūrį kad privažiavo žurnalistų, kad prirašė straipsnių apie gintarų gaudytojus, kad prirodė reportažų, tai paskui tiesiog užplūdo pajūrį gintarautojai. Tada, pasak pokalbininko, atsirado labai daug žioplių, kuriuos tikrieji gaudytojai vadina žvyrkasiais.

„Būdavo, išlenda iš miško su graibštu, kažkur įsigytu, pribėga prie vandens, įkiša, ištraukia – nėra gintaro, dar kartą – nėra. Nebent kokią saujelę prisigraibo, ištiesia ranką ir klausia, kiek už tai galima gauti. Anksčiau buvo labai daug tų žvyrkasių, bet pamatė, kad nieko neišeina pagauti, tai jų nebeliko. Dabar tik kartais, kai pučia koks nors stipresnis vėjas, pasirodo ir jie.

Atsirado labai daug žioplių, kuriuos tikrieji gaudytojai vadina žvyrkasiais.

Sakau, tikrieji gaudytojai ne dėl pinigų gaudo. Jeigu turi jau daug prisidėjęs, gali ir apie pinigus pagalvoti. Nors yra, kurie vien iš gintarų gyvena. Anksčiau daug tokių buvo, dabar sumažėjo, nes nėra kam tą gintarą parduoti. Yra tikrų gaudytojų ir Palangoje, ir Šventojoje, ir Smiltynėje. Daugiausia jų, žinoma, Klaipėdoje. Jei rimta audra, atvažiuoja gintarautojai ir iš kitų miestų: Kretingos, Kauno, Šiaulių, Mažeikių.

Pasak Kazimiero, dabar pilna feisbuke susikūrusių gintarautojų grupių. „Kokį nors niekutį pagauna ir iš karto deda ant delno, fotografuoja ir į feisbuką. Tikri gintarautojai taip nesielgia. Gal tik tarp savęs pasipasakoja. Sueiname prie jūros, nėra ką veikti ir prasideda pliurpimai. Tada prisimenama, kas ką kada pagavo. Bet jeigu kuriam nors pavyko ką nors reikšmingesnio pagauti, apie tai tuojau sužino visi seni gaudytojai“, – sakė Kazimieras.

Gintariuką – į dėžutę

Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas E.Paplauskis mano, kad gintarautojų dar yra daug. Daliai tai noras gintariuką pasidėti į dėžutę.

„Kai pakalbi su žmogumi, sako, kad krauna į dėžutę ir nežinia, kiek kilogramų jau yra susidėjęs. Sako laikąs pensijai, juodai dienai. Dabar, kai dar turi ką valgyti, nėra reikalo parduoti, nes kaina tik kils. Kitas pasipasakoja, kad jau yra prikrovęs kelis trilitrinius ir uždaręs. Sako žinąs, kad tikrai parduos, nes gintarų nedaugėja“, – pasakojo jis.

E.Paplauskis sako, kad kiekvienas gintarautojo tipas yra individualus ir nepasiduodantis apibendrinimui. „Šiame versle reikia netingėti. Jeigu randi didesnį gabalą, tai gerai uždirbi. Dabar gintaro kaina labai pakilusi, nes jo mažėja. Palyginti su tuo, kas buvo prieš 10 metų, skiriasi labai stipriai“, – sakė jis.

Erlandas pasakojo, kad Grabių kaime yra šeima, kurios trys kartos yra susijusios su gintaru: senelis su anūku gaudo, močiutė apdirba, dukra prekiauja.

Negaili gintariuko vaikui

„Gintaras nėra sunkus, jis nei plaukia, nei skęsta normaliai. Kai bangos jį pakelia, jis maskatuojasi ir dar nereiškia, kad bus išmestas į krantą. Kai banga traukiasi, jis su ja ir pabėga“, – sako Erlandas.

Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas
Pajūrio regioninio parko archyvo nuotr./Ginatarų gaudymas

Gintarautojai atsineša į krantą graibštus su visokiais jūrdumbliais ir pagaliukais, išsipila šiukšles, išsirenka iš jų stambesnius gintarus. Smulkių jie neima, nes nei suvenyrą padarysi, nei uždirbsi, užtat vaikams jie didelis džiaugsmas.

„Mano dukrai Sofijai 10 metų. Ji palaukia, kol gintarautojai patikrina dumblius ir nueina atgal į jūrą, o tada jai pats smagumas irgi pasikapstyti po juos. Kartą ji rado didelį gintarą, vos ne kaip valgomojo šaukšto du trečdaliai. Nubėgo prie jūros, pasišaukė tą dėdę ir sako: „Jūs palikote vieną didelį gintarą“. O tas žmogus atsakė: „Dabar jau tavo. Taigi gintarautojai nėra tokie, kaip kai kurie aukso ieškotojai, kurie už gabalėlį aukso pasiryžę nušauti“, – pasakojo ekologas.

Vakarų ekspresas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką