Tirštai apgyvendintas Tbilisio priemiestis Ckneti, kuriame gyvenome keletą dienų, primena tikrą Šanchajų. Čia, be vietinių gyventojų, apsistoję daugybė pabėgėlių iš ankstesnių Abchazijos karų, gyvenimas verda ir dieną, ir naktį.
Vienas už visus, visi už vieną
Įsiliejęs į vietos bendruomenės gyvenimą, eilinį kartą įsitikinu – gruzinai pasižymi ypatingu vienybės jausmu. Vienas už visus, visi už vieną. Tiek vyresni, tiek jaunesni vyrai čia vieni kitus pažįsta, ir yra nusiteikę bet kada išeiti į kalnus, jeigu prireiktų. Daugelis jų yra kariavę anksčiau, ir puikiai žino, kaip laikyti ir naudoti automatą. Klausiu savo draugo Gigos Goblajos, ką jis mano apie karo metu iš Lietuvos kaip paramą siųstus makaronus ir vilnones kojines. Juk lauke 30 laipsnių karščio, o vyno, šašlykų, chačiapuri (pyragėlis įdarytas sūriu - aut. past.) nepritekliaus nepastebėjau, greičiau atvirkščiai. Tačiau Giga visai rimtai atsako – gali būti, kad tų kojinių labai prireiks žiemą, jeigu tektų išeiti į miškus.
Prezidentui – kritika ir palaikymas
Gruzijos televizijos kanaluose tarptautinį žodį „okupantai“ girdime itin dažnai – tai Rusijos kareiviai. Žmonės juos vadina... tiesiog kiaulėmis. Gruzinų žurnalistai nufilmavo sprogmenis, vogtus daiktus parduodančius rusų kareivius. Kiekvieną dieną televizijos ekranuose išvysdavome Gruzijai paramą reiškiantį Valdą Adamkų, kiek rečiau – Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką.Tiek Rusijos, tiek vakarų spaudoje pastarosiomis dienomis pasirodė komentarų, esą šalyje mažėja prezidento M.Saakašvilio, kuris kaltinamas dėl karinio konflikto, populiarumas. Gruzijos opozicija, karo metu parėmusi šalies valdžią ir atidėjusi santykių aiškinimąsi, vėl pradėjo veiklą: opozicinės leiboristų partijos pirmininkas Šalva Natelašvili apkaltino M.Saakašvilį dėl Gruzijos pastarojo meto nesėkmių ir pakvietė jį atsistatydinti. Atsistatydinimo pareikalavo ir opozicinės partijos „Naujieji dešinieji“ lyderis Davidas Gamkrelidzė.
Kas yra ir kas bus Gruzijos prezidentas, spręsti ne jums, ne Rusijai, ir ne kam nors dar kitam. Jeigu kada nors mums reikės kito prezidento, mes jį ir išsirinksime.
Tačiau dar prieš porą savaičių, kai lankiausi Gruzijoje, nesutikau nei vieno gruzino, kuris nepalaikytų M.Saakašvilio. Paklausti, ką mano apie Gruzijos prezidento pastarojo meto politikos kursą ir veiksmus, prie stalo švenčiausiosios mergelės Marijos ėmimo dangun šventę minėję garbaus amžiaus gruzinai įsiuto, ir gynė savo prezidentą: „Kas yra ir kas bus Gruzijos prezidentas, ar kaip jis turėtų elgtis, spręsti ne jums, ne Rusijai, ir ne kam nors dar kitam. Jeigu kada nors mums reikės kito prezidento, mes jį ir išsirinksime. Tačiau mes, gruzinai, patys dėl to nuspręsime”.
Žinoma, tai ne absoliuti visos gruzinų tautos nuomonė. Galbūt kitaip manantys žmonės šiuo metu tiesiog nereiškia savo opozicinių pažiūrų, bijodami būti nesuprasti ar manydami, kad dabar netinkamas laikas.
Sakoma, kad pergalė skaldo, o nelaimė suvienija. Daugiatautė Gruzija, išskyrus Abchaziją ir Pietų Osetiją, tokia vieninga kaip šiandien, ko gero, buvo tik „Rožių revoliucijos” išvakarėse. Tiek mieste, tiek kaime bendraujant su žmonėmis buvo jaučiama jų vienybės su savo šalimi dvasia – tokia, kokią mes kadaise jautėme Sąjūdžio metais. Kiek laiko truks ši vienybė – kitas klausimas.
