Pranašesni pirmiausia tuo, jog jie yra vidurinė iš trijų Baltijos valstybių, todėl natūraliai Ryga yra viso regiono pramonės, ekonomikos ir kultūros centras.
Antra, naktinis gyvenimas čia sunkiai palyginamas su Vilniaus. Rygoje jis virte verda. Žmonės linksminasi ne iki vidurnakčio, o per visą naktį. Ir ne tik kad linksminasi gerdami – čia nuolat kas nors vyksta, visada rasi kur paganyti akis.
Ryga gali pasigirti ir kavinių, restoranų bei klubų įvairove ir originalumu. Būtina aplankyti sovietinio interjero kavinę, viduramžių restoraną, tikro kubietiško stiliaus ir dvasios klubą ar tiesiog patogiai įsitaisius ant pagalvėlių pagurkšnoti arbatos parke įsikūrusioje stiklinių sienų arbatinėje. Išalkusių visą parą laukia net tik populiarieji McDonaldai, bet ir per naktį dirbanti koldūninė. O ir kainos „nesikandžioja“. Tiek alus, tiek alkoholiniai kokteiliai kainuoja tiek pat kaip Lietuvoje.
Tiesa, vienas pliusas tenka ir Vilniui – pas mus daug mažiau „Double coffee“ kavinių. Rygoje jų apstu ant kiekvieno kampo, net pradedi abejoti – gal ten patiekiami latvių nacionaliniai valgiai bei gėrimai.
Ko gero, visoje Rytų Europoje analogo neturi tik šiemet atsidaręs Andrej salos kompleksas. Rygos menininkai nusprendė panaudoti ant Dauguvos kranto stūksančius senus, apleistus pastatus. Ten jie įkūrė savo meką – dirbtuves, klubą (prie krantinės prišvartuotame laive) ir restoraną. Eidamas pro šalį nė neįtartum, kad už paprastų medinių sandėlio durų – vienas geriausių miesto restoranas. Didelė erdvė nuostabioje vietoje po atviru dangumi dieną pritraukia čia kuriančius menininkus, vakare – alternatyviosios kultūros pasiilgusius gyventojus, o neformalusis jaunimėlis turbūt niekada iš salos neišeina.
Latviai turi ne ką prastesnį už Vilniaus, nuostabų ir puikiai išsilaikiusį, senove dvelkiantį senamiestį, pritraukiantį turistus. Tiesa, itin gausius sekso turistus (nepatikėsite, jų daugiau nei Vilniuje), ko gero, ne virš Dauguvos iškilę Rygos bokštai atveja į Latviją. Matyt, pagrindinė jų viešnagės priežastis – nuostabios, kasdien soliariumuose po pusvalandį praleidžiančios merginos, supertrumpais sijonėliais, giliomis iškirptėmis, pasipuošusios aiškiai turguose pirktomis rankinėmis ir diržais, papuoštais iš tolo šviečiančiais „D&G“ ženklais, ir smailiakulniais bateliais, žingsniuojančios per akmeninį Rygos grindinį. O tokių gražuolių, kurios sunku suprasti, išėjo į miestą pasivaikščioti ar dirbti, Latvijos sostinėje tiek daug, jog galiu daryti išvadą, kad Rygoje toks stilius pats populiariausias. Mantas Petruškevičius apaktų, tai pamatęs.
Elgetų skaičiumi Ryga taip pat gali pasigirti. Išmaldos prašantys senučiukai čia užėmę kiekvieną laisvą kampą. Tiesa, ne visi tiesiog kiurkso ištiesę ranką – yra ir daug originalesnių. Viena močiutė pasipuošusi skrybėlaite, pirštinaitėmis ir suknele, atsinešusi magnetofoną šoka, kitas jaunuolis brazdindamas gitara dievišku balsu plėšia romantiškas balades.
Apie tramvajų, kurio Vilnius niekada neturės, arba Dauguvą, dydžiu nė iš tolo neprilygstančią Neriai, nė nekalbėsiu – ir taip aišku, kad latviai mus lenkia.
Na, dėl „Vilniaus pergalės“ ir „Laimos“ saldainių dar būtų galima padiskutuoti, bet juk dėl skonio nesiginčijama. Akivaizdu tik tai, kad „Laima“ puikiai išnaudoja sostinės centrą – bene kiekvienoje gatvelėje rasi firminę parduotuvę, kurioje turistai mielai perka „Karvutes“ ir kitus gardumynus.
Taip, kad svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Lietuva su Vilniumi galėtų nemažai išmokti iš Rygos, kaip turi atrodyti šalies sostinė – senamiestis be automobilių, tik su krūva žmonių, visą parą dūzgiančių it bitės, ir, atrodo, niekada nesibaigiantis veiksmas.
