Keista, bet dabar suvokiau, kad nė vienas nesišaipo sėdėdamas Kipre. Įdomu, kodėl. Ar dėl to, kad turiu mažai pažįstamų, ar kad Kipre jau visi buvę, ar kad jis nebeatlaiko konkurencijos su kitų šalių kurortais.
Negrįsdamas empiriniais skaičiavimais sakysiu, kad pažįstamų visgi turiu. Be to, greituoju būdu perklausus bent dešimt kolegų, paaiškėjo, kad Kipre yra buvę tik du iš jų, kas reiškia, kad abu pirmieji variantai nėra teisingi. Lieka trečiasis, tai yra konkurencinis nepranašumas. Ir iš tiesų, Kipras toli gražu nebėra toks populiarus, kokiu buvo anksčiau.
Lietuvis pakraupo nuo to, ką rusai laisvai daro Vokietijoje: „Pamaniau, kad vaidenasi“
Kas gi jam atsitiko? Keli dalykai. Naujausias jų yra karas Irane ir Izraelio artumas. Žmonės, ypač vakariečiai, į saugumo kriterijus žiūri rimtai, todėl vertindami riziką, į Kiprą nebesiveržia. Žinia, nepaisant kelių iranietiškų atakų Kipre esančioms britų karinėms bazėms, šalyje daugiau neramumų nebuvo, bet papasakok tu tai bailiam vakariečiui – jie ir į Lietuvą bijo važiuoti, nes galvoja, kad pas mus karas (esu girdėjęs, kad kai kurios, Lietuvoje filialus turinčios vokiško kapitalo įmonės, svarbesniems savo darbuotojams vykti į Baltijos šalis netgi draudžia). Kipras geografiškai yra arti Artimųjų Rytų, dėl ko keliautojai psichologiškai renkasi vakariau esančias šalis.
Bet Kipro turizmo smukimas prasidėjo anksčiau nei prieš tris mėnesius. Didelį smūgį šalies turizmo sektorius patyrė diktatoriui Putinui sumąsčius užpulti Ukrainą. Tada normalios pasaulio šalys, įskaitant Kiprą, įvedė rusams sankcijas bei, maksimaliai pablogindami rusų turistų logistiką, nutraukė rusiškus skrydžius.
Dėl to, tiesa, nukentėjo ir patys sankcionuojantieji. Kipras nukentėjo smarkiau nei kiti, nes iki karo rusai sudarė bene ketvirtadalį visos šalies turistų. Ir ne tik skaičiumi, pagal Kipre paliekamus pinigus ta dalis buvo dar didesnė, nes rusai šalyje ne tik pirko prabangius namus, bet ir šiaip sau leido daugiau nei kitų šalių turistai.
Esate girdėję apie auksinių pasų programą? Tai buvo akcija, kurios metu už investicijas į nekilnojamąjį turtą buvo suteikiama Kipro pilietybė. Ir štai prasidėjus karui ji buvo nutraukta, kas lėmė daugybę nebaigtų prabangių statybų, už kurias nebeatėjo pinigai ir kurios iki šiol darko kai kurių kurortų kraštovaizdį.
„Lietuviai – tik dar vieni rusai“: Vaidą pribloškė tai, ką sako vienos Europos šalies žmonės
Bet ir tai dar ne visos priežastys. Kai kas atkreipia dėmesį, kad dėl pabrangusio (kuro kainos) daugumos prekių importo, Kipre smarkiai paaugo kainos ir aplenkė jau minėtų Graikijos ar Ispanijos kainų lygį. Dar kiti kalba apie mažesnę kultūrinę bei geografinę Kipro įvairovę, lemiančią mažiau istorinių paminklų ar garsių archeologinių vietovių.
Bet aš manau, kad tai jau yra kabinėjimasis – turistas, vykdamas į Kiprą ir pats turi turėti smegenų suvokti, kad ta šalis jam nepasiūlys Atėnų Akropolio ar Romos koliziejaus. Mane patį labiau veikia kalbos apie kainas. Ir prarastą autentiškumą, nes sakoma, kad per dešimtmetį tokie miestai kaip Limasolis ir Aja Napa virto masinėmis statybvietėmis.
Sako, kad dėl pastatytų dangoraižių, prabangių apartamentų kompleksų ir privatininkų užvaldytų pakrančių, sala prarado savo tradicinį Viduržemio jūros regiono jaukumą. Keliautojai vis dažniau skundžiasi, kad Kipras tapo per daug subetonuotas, o natūralios, laukinės gamtos kampeliai sparčiai nyksta. Dar kalbama, kad vasaros sezonu (ypač liepą ir rugpjūtį) temperatūra Kipre dabar reguliariai viršija +40 °C ar net +45 °C, kas poilsį daro pavojingą sveikatai ir lemia pralaimėjimą žalesnėms Europos šalims. Dėl to į Kiprą siūlau vykti ne anksčiau nei rugsėjį.
Man dar ir vietiniai pasirodė ne itin malonūs. Pirmiausią blogą įspūdį sukūrė agresyvus taksistas, vežęs mus iš oro uosto į apartamentus. Jis ir šiaip važiavo visas piktas, bet privažiavęs prie namų įsijautė dar labiau. Jūs turite sumokėti papildomus 15 eurų pasakė mums, nes matai, jis negalvojo, kad privažiavimas prie mūsų namo bus kažkiek per aplinkui.
Nežinau, kaip jus, bet mane tokie lupikavimai siutina, juolab kai kaina jau būna sutarta. Nieko mes neturime, pasakiau, duosime kiek susitarėme, pats kaltas, kad neįvertinai maršruto sudėtingumo. Senis supsichavo dar labiau, pradėjo skeryčiotis ir rėkti. Deja, ar dėl aptemusio proto, ar dėl kitų priežasčių jis suklydo, nes savo performansą pradėjo ne kur nors pusiaukelėje (idant mūsų pasipriešinimo atveju galėtų mus tiesiog išmesti), o jau prie mūsų namų. Tad aš po trumpo ginčo nemandagiai jį pasiunčiau ir mes tiesiog išlipome.
Senis dar pasidraskė ir nurūko sužviegęs padangomis, o mes pakikenome iš nieko nepešusio isteriko. Deja, aš kikenau itin trumpai, nes greitai pamačiau, kad senio mašinoje liko mano kameros pakrovėjas. Buvo žiauriai pikta, nes be jo kamera būtų tarnavusi tik labai trumpą laiką ir mano kelionės įamžinimas būtų tiesiog neįvykęs. Ar taip ir atsitiko? Taip!
Neslėpsiu, žiauriai bijojau to psichinio senio ir nebedrįsau jam skambinti (jis dirbo individualiai, tad būtų tekę skambinti ne kažkokiai kompanijai, o jam asmeniškai). Maniau, kad jis už tą pakrovėją iš manęs būtų nulupęs trigubai, prie to būčiau turėjęs nevaikiškai žemintis. O žeminimasis prieš tą isteriką man pasirodė moraliai per sunkiu, tad spjoviau ir į pakrovėją, ir į filmavimą, kas lėmė, kad iš tos kelionės neturiu nei prisiminimų, nei įrodymų, kad joje apskritai buvau. Kvailas senis.
Ši Lenkijos vieta – tikra kelionių „bomba“: lietuvis neteko žado nuo to, ką slepia kaimynai
Toje kelionėje apturėjau ir dar vieną nemalonią istoriją. Važiuodamas kažkur tarp Larnakos ir Pafoso prisivijau lėtai judantį automobilį. Eismas tame kelyje buvo intensyvus, tad buvo labai sunku tą automobilį aplenkti. Tai nervino ir netrukus ėmiau pykti ant automobilį vairuojančiųjų, vadinti juos bailiais bei apsišikėliais. Važiavau prilipęs prie jų automobilio ir taip terorizuodamas dariau spaudimą, kad jie nors truputį paspaustų. Kai tą automobilį galiausiai aplenkiau, pamačiau, kad juo važiuoja senukų porelė. Nemokat vairuoti, tai sėdėkit namie, piktai drėbiau jų adresu ir nurūkau, palikdamas juos pranykstančius horizonte.
Visgi, iš didelio rašto netrukus pats išėjau iš krašto. Kažkuriuo momentu apsižioplinau, užvažiavau ant kelkraščio ir bandydamas grįžti į kelią, aštria asfalto briauna perrėžiau dvi padangas. Jos subliuško iškart ir mes sustojome. Dviejų atsarginių padangų neturėjome, tad beliko kukuoti karštyje ir galvoti ką daryti.
Lyg būtų per mažai apmaudu, už geros minutės, pamačiau lėtai atparpiantį mano aprėktų senukų automobilį, kuris pravažiavo pro mane kaip pro tuščią vietą ir nuvažiavo tolyn. Galėjau tik akimis palydėti jį nutolstantį. Tai buvo karmos pasityčiojimas – nedurnink kitų vairuotojų, nes bematant pats atsirasi durniaus vietoje.
Kaip sekėsi toliau? Paskambinome automobilio nuomotojui, kuris atvažiavęs nuėmė du blogus ratus ir išsivežė juos į kažkokį Larnakos servisą. Jame paaiškėjo, kad padangos sugadintos nepataisomai. Lyg to būtų maža, dar ir draudimo apsauga joms negaliojo, taigi buvome priversti tame pačiame servise už savo pinigus pirkti dvi naujas padangas.
Žodžiu, nukentėjome finansiškai, praradome geras tris kelionės valandas ir gausybę nervų. Paklausykite manęs ir niekada neterorizuokite senukų – jų kerštas kažkokia forma vis tiek jus pasieks. Ir į Kiprą vykite rugsėjį, nes tik tada jūra ir oras jame būna nuostabūs. Ir kainos kiek mažesnės, nes dauguma turistų jau būna išvykę.



