Apie vadinamojo tamsiojo turizmo populiarėjimą portale „The Conversation“ rašo San Chorchės universiteto kriminologijos ir teisės profesorius bei tyrėjas Jorge Gracia Ibáñezas.
Šią vasarą stambus Galisijos narkotikų prekeivis Laureano Oubiña Arousos įlankoje pradėjo rengti „narkotikų kontrabandos turus“. Klientams jis pasiūlė kelionę laivu po vietas, menančias ištisą narkotikų kontrabandos laikotarpį, ir žadėjo visą istoriją papasakoti iš pirmų lūpų. Į pasiūlymą buvo įtraukti ir pietūs.
Klientams jis pasiūlė kelionę laivu po vietas, menančias ištisą narkotikų kontrabandos laikotarpį.
Vis dėlto Galisijos regiono valdžia šią iniciatyvą uždraudė, nustačiusi, kad ji pažeidžia turizmo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
Šis atvejis priskiriamas tamsiajam turizmui – kelionėms į vietas, susijusias su mirtimi, smurtu ir nusikaltimais. Kartu jis kelia klausimą, ar vis labiau populiarėjantis reiškinys nepradeda peržengti ribų.
Smalsumas susipina su noru suprasti
Tamsusis turizmas – tai ir komercinis pavadinimas, susijęs su nuolatiniu turizmo sektoriaus poreikiu pasiūlyti ką nors nauja, ir atskiras socialinis reiškinys.
Juo domisi kultūrinės kriminologijos tyrėjai, nagrinėjantys, kaip visuomenė supranta nusikaltimus ir vertina smurtą. Šiai sričiai aktualus ir išpopuliarėjęs dokumentinės kriminalistikos, arba „true crime“, žanras – serialai, tinklalaidės, knygos bei filmai, kuriuose analizuojami sunkūs nusikaltimai.
Tiek dokumentinė kriminalistika, tiek tamsusis turizmas priklauso nuo visuomenėje vyraujančių tendencijų ir atskleidžia, kaip žmonės bando suvokti smurtą bei nusikaltimus. Reakcija į juos nėra vienareikšmė: smalsumas susipina su poreikiu apmąstyti įvykius, išsaugoti jų atminimą, suprasti priežastis ir suteikti tragedijai prasmę.
Nuo Aušvico iki nusikaltėlių maršrutų
Kriminologus dominantis tamsusis turizmas daugiausia susijęs su nusikaltimais, smurtu ir teisingumu, tačiau jo formos labai skirtingos. Vieni keliautojai vyksta į vietas, kuriose nutiko tragiški įvykiai ar buvo šiurkščiai pažeistos žmogaus teisės, pavyzdžiui, lanko koncentracijos stovyklas ir memorialus.
Šiai turizmo rūšiai priskiriamos ir su ginkluotais konfliktais – nuo Vietnamo iki Antrojo pasaulinio karo – susijusios vietos bei istoriniai kalėjimai, tokie kaip Alkatrasas.
Tamsiojo turizmo maršrutai gali vesti ir į dideliu nusikalstamumu garsėjančius miestų rajonus, esančius už įprastų turistinių maršrutų ribų. Tokių kelionių rengiama pavojingais laikomuose Niujorko rajonuose ar Rio de Žaneiro favelose.
Kartais ekskursijomis sąmoningai siekiama paneigti su nusikalstamumu siejamą vietovės stigmą. Pavyzdžiui, Meksiko miesto valdžia rengia ekskursiją „Tepitour“, kurios dalyviams siūloma kitu žvilgsniu pamatyti liūdnai pagarsėjusį Tepito rajoną, kuriame veikia „Unión Tepito“ kartelis.
Kiti maršrutai veda konkrečių nusikaltėlių pėdsakais. Vienas žinomiausių pavyzdžių – su Pablo Escobaru susijusios ekskursijos Kolumbijoje.
Vis dėlto profesorius pabrėžia, kad šių vietų negalima vertinti vienodai. Apsilankymas Aušvico koncentracijos stovykloje nėra tas pats, kas ekskursija po Londoną, sekant numanomais Džeko Skerdiko pėdsakais. Į pastarąją lankytojams net leidžiama atsivesti augintinius.
Masinio turizmo plėtra skatina kelionių organizatorius ieškoti naujų, išskirtinių patirčių, tarp jų ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo „turistinės“. Prie tamsiojo turizmo populiarumo prisideda ir tai, kad nusikaltimai bei kriminologija užima vis daugiau vietos populiariojoje kultūroje.
Pilietinio karo pėdsakais Ispanijoje
Viena lankomiausių pasaulio šalių Ispanija taip pat tapo tamsiojo turizmo kryptimi. Specializuotuose tinklaraščiuose pristatomi maršrutai, susiję su Ispanijos pilietiniu karu.
Tarp žinomiausių vietų minima Gernika – Baskų krašto miestas, kurį per pilietinį karą bombardavo Vokietijos aviacija. Keliautojus traukia ir Aragone esantis Belčitės senamiestis, kurio griuvėsiai iki šiol primena ten vykusias kovas.
Pastaraisiais metais daugėja ekskursijų po bunkerius ir svarbiausių pilietinio karo mūšių vietas. Lankomi ir su raganavimu bei jo persekiojimu susiję istoriniai objektai, pavyzdžiui, Zugarramurdi gyvenvietė.
Prie šio reiškinio galima priskirti ir kai kuriuose Ispanijos miestuose rengiamas ekskursijas po vietas, susijusias su politine bei miestų planavimo korupcija, nors tokie maršrutai labiau orientuoti į visuomeninį aktyvizmą.
Kur šiame turizme lieka aukos?
Tamsusis turizmas dažnai skatinamas siekiant sustiprinti vietos ekonomiką. Istorinės atminties objektai taip pat gali didinti visuomenės sąmoningumą ir padėti geriau suprasti praeities įvykius.
Tačiau šis reiškinys kelia ir rimtų iššūkių. Daugelis tokių vietų buvo sukurtos kaip atminimo, gedulo ir gijimo erdvės, o ne kaip turistiniai objektai. Todėl kyla pavojus, kad didelis lankytojų srautas ir pramoginis požiūris sumenkins jų tikrąją paskirtį. Tai ypač akivaizdu, kai žmonės fotografuoja asmenukes Aušvice ar kitose tragedijų atminimo vietose.
Tamsusis turizmas turi būti plėtojamas etiškai.
Tokie objektai neretai įkūnija visuomenei nepatogų ir prieštaringai vertinamą paveldą. Jo pateikimas lankytojams reikalauja sudėtingų sprendimų. Vienas tokių pavyzdžių – Ispanijoje esantis Kritusiųjų slėnis, didžiulis mauzoliejų kompleksas, kuriame anksčiau buvo palaidotas diktatorius Francisco Franco.
Ne mažiau svarbu gerbti aukų atminimą ir įvertinti, kaip turistų srautai veikia žmones, tebegyvenančius su nusikaltimais ar smurtu siejamose vietovėse. Ypač problemiška, kai turistams siūlomi produktai ir patirtys, galinčios pateisinti ar net šlovinti nusikaltėlius.
Todėl, pasak J.Gracia Ibáñezo, tamsusis turizmas turi būti plėtojamas etiškai: lankytojams būtina pateikti įvykių kontekstą, gerbti aukas ir nesukelti papildomo skausmo jų artimiesiems. Atsakingai organizuojamos kelionės gali paskatinti daugiau sužinoti ir apmąstyti visuomenę paženklinusius skaudžius įvykius.
Prancūzų kriminologas Alexandre’as Lacassagne’as yra pasakęs, kad kiekviena visuomenė turi tokius nusikaltėlius, kokių yra verta. Vadovaujantis tokia logika, kiekviena visuomenė turi ir tokį tamsųjį turizmą, kuris atspindi jos prioritetus.


