Miestas, kuriame saulė pasineria į vandenyną
Pertas dažnai vadinamas labiausiai izoliuotu pasaulio didmiesčiu. Artimiausias didesnis miestas – Adelaidė – nutolęs daugiau nei 2000 kilometrų, o tokie Azijos miestai kaip Džakarta ar Singapūras yra arčiau nei Sidnėjus. Šis faktas tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad čia – ypatinga vieta.
„Geografinė Perto vieta paskatino savitą identitetą, nepriklausomą kultūrinį gyvenimą bei išskirtinį bendruomeniškumą. Miestas garsėja savo multikultūriškumu: čia gyvena daug migrantų iš Europos, Azijos, Afrikos.
Be to, jis yra laikomas vienu saulėčiausių pasaulio didmiesčių – per metus fiksuojama vidutiniškai daugiau nei 8 mėnesiai saulėtų dienų“, – pasakoja svetingai mus oro uoste pasitikusi ir su Vakarų Australijos sostinės įžymybėmis supažindinusi viena iš Perto lituanistinės mokyklėlės „Baltų šalelė“ įkūrėjų Jūratė Kušeliauskienė.
Anot jos, Pertas, nusidriekęs daugiau kaip 160 km palei pakrantę, yra laikomas vienu ilgiausių pasaulio miestų, kurio unikali geografinė padėtis leidžia stebėti kvapą gniaužiančius saulėlydžius – saulė tiesiog „įkrenta“ į horizontą.
Pertas dažnai vadinamas labiausiai izoliuotu pasaulio didmiesčiu.
„Tad saulėlydžiai Perte yra tarsi savotiška šio miesto vizitinė kortelė. Vakarais žmonės susirenka prie vandenyno stebėti, kaip ugninė saulė tarsi nugrimzta į jūrą. Jie atsineša pledus, vaišių ir bendrauja stebėdami dėmesį prikaustantį gamtos reiškinį“, – pasakoja pašnekovė.
Ši tradicija tokia stipri, kad net daugelio viešbučių ir kavinių terasos, jei tik tai įmanoma, būna orientuotos į vakarus – saulės palydėjimui čia skiriama ypatinga pagarba.
Lankytinos vietos – patogiai, su vaizdais ir istorija
Norint pažinti Pertą, rekomenduojama išbandyti „Hop-on Hop-off“ autobusą „Perth Explorer“. Maršrutas prasideda „Barrack Street“ prieplaukoje (Barrack St Jetty), kur pasitinka vėjo linguojamos palmės, sutvarkyti pėsčiųjų takai ir įdomus meniniai objektai. Iš čia galima leistis į ekskursiją aplink miesto centrą, aplankyti svarbiausias stoteles: nuo miesto muziejų, prekybos centrų iki „Kings Park“ – vieno didžiausių miesto parkų pasaulyje.
Bet „Barrack Street Jetty“ yra žinoma ne tik kaip pirmoji apžvalgos autobuso stotelė, o kaip vieta, reikalaujanti atskiro dėmesio. Dažnai ji vadinama ir keliautojų vartais į miestą, nes tai ne tik uosto dalis, bet ir jungtis su garsiuoju „Elizabeth Quay“ – moderniu pakrantės rajonu su skulptūromis, kavinėmis ir pėsčiųjų tiltu, nuo kurio matyti Gulbių upė.
Nuo čia išvyksta upių kruizai, galima per kelias minutes pasiekti „Bell Tower“, unikalios architektūros varpinę, vieną iš miesto ikonų, o artimiausioje apylinkėje galima rasti ir, kaip sako Jūratė, skaniausių Perte ledų – „Gusto Gelato“, kurių 3 kaušeliai kainuoja 12 Australijos dolerių (apie 7 eurai).
Keliautojų dėmesį neabejotinai patraukia prie „Bell Tower“ esanti įspūdinga žiedo formos skulptūra, vadinama „Signature Ring“.
Jos istorija prasidėjo 1999 m., kuomet, minint artėjančius 2000-uosius metus, daugiau nei 200 000 Vakarų Australijos mokinių nuo priešmokyklinio ugdymo iki 12 klasės pasirašė savo vardus ant keramikinių plytelių, išdėstytų aplink varpinę. Šis projektas, žinomas kaip „Sign In 2000“, buvo skirtas pažymėti tūkstantmečio pabaigą ir pabrėžti jaunimo svarbą valstybės ateičiai.
Tačiau 2015 m., vykdant „Barrack Square“ ir „Elizabeth Quay“ teritorijų atnaujinimo darbus, plytelės buvo pašalintos. Norint jas išsaugoti, buvo sukurtas 17 metrų pločio plieninis ir varinis žiedas, kuriame atkurti mokinių parašai. Skulptūrą sukūrė menininkai Simon Gauntlett ir Matthew Ngui.
Svarbus ir įdomus objektas Perte yra „Kings Park & Botanic Garden“: vienas didžiausių miesto parkų pasaulyje. Šiame žalumos lopšyje – pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės ir įspūdingi Australijos floros pavyzdžiai.
„Ši vieta yra mėgstama ir lankoma dėl kelių priežasčių – atsiveriančios miesto ir Gulbių upės panoramos, istorinio atminimo bei botaninės vertės“, – paaiškina Jūratė.
Anot jos, parke yra karo memorialas, skirtas žuvusiems Australijos kariams pagerbti. Čia dažniausiai rengiami minėjimai, vyksta kiti bendruomenei svarbūs įvykiai. Greta memorialo veikia ir išskirtinė suvenyrų parduotuvėlė, kurioje galima rasti autentiškų, rankų darbo meno kūrinių ar mielų smulkmenų.
Netoliese yra botanikos sodas, kuriame galima susipažinti su daugiau nei 3000 Australijos augalų rūšių. Vienas iš jų – kengūros letenėlė (lot. Anigozanthos); tai ryškus, išskirtinės formos žolinis augalas, kilęs iš Vakarų Australijos. Šis augalas gavo savo pavadinimą dėl žiedų, kurie primena kengūros leteną – pailgi, plaukuoti ir šiek tiek išlenkti žiedpumpuriai.
Lankytojai gali pamatyti, kaip liejamas tikras auksas.
Turistai ypatingą dėmesį skiria ir „Perth Mint“ – Vakarų Australijos monetų kalyklai, kurioje demonstruojami auksiniai lydiniai, o lankytojai gali pamatyti, kaip liejamas tikras auksas. Tai vieta, kur pasakojama aukso karštligės istorija.
Tuo tarpu turinio kūrėjai ir nuomonės formuotojai iš viso pasaulio dažnai skuba prie nuo miesto nutolusių, vienų dažniausiai fotografuojamų objektų – „Roe Gardens“ ir „Blue Boat House“.
Abalonų žvejyba – griežtai saugoma tradicija
Pertas garsėja ir viena ypatinga pramoga – Abalonų kriauklių medžiokle.
Abalonai – tai jūrų pilvakojai moliuskai. Juos lengva atpažinti iš plokščios, ausies formos kriauklės su perlamutriniu blizgesiu. Abalonai dažniausiai yra aptinkami šiltuose pakrančių vandenyse, ypač Japonijoje, Pietų Korėjoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Kalifornijoje.
Abalonų mėsa, pasižyminti tvirta, bet švelnia tekstūra ir laikoma delikatesu Azijos šalyse, vertinama kaip prestižinis patiekalas švenčių metu, Japonijoje vartojama žalia (sashimi), kepta, troškinta ar džiovinta, o Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje – dažniausiai kepama ar naudojama sriubose.
Abalonų medžioklė yra griežtai reglamentuojama ir leidžiama tik labai ribotomis dienomis.
Perte, Vakarų Australijoje, abalonų medžioklė yra griežtai reglamentuojama ir leidžiama tik labai ribotomis dienomis – paprastai tik penkis kartus per metus. Šios datos paskelbiamos iš anksto Vakarų Australijos žvejybos ir laukinės gamtos departamento, o pats sezonas dažniausiai sutampa su lapkričio–sausio mėnesiais. Medžioklė vyksta ankstyvais sekmadienio rytais, kuomet jūros sąlygos saugiausios. Kiekviena sesija trunka vos vieną valandą – nuo 7.00 iki 8.00 valandos.
Norint rinkti abalonus, būtina laikytis griežtų taisyklių. Visi dalyviai privalo turėti galiojantį rekreacinės žvejybos leidimą, kurį galima įsigyti internetu. Vienas asmuo per dieną gali surinkti ne daugiau kaip 15 žaliųjų abalonų, o grupė, pavyzdžiui, šeima – ne daugiau kaip 20. Labai svarbus ir dydžio reikalavimas: kiekvienas surinktas abalonas turi būti ne mažesnis nei 60 mm. Dydis tikrinamas specialiu matuokliu prie vandens telkinio.
Vienas asmuo per dieną gali surinkti ne daugiau kaip 15 žaliųjų abalonų.
Medžioklė leidžiama tik natūraliomis priemonėmis – abalonus galima rinkti rankomis, panirus iki krūtinės. Griežtai draudžiama naudoti nardymo įrangą su kvėpavimo balionais, kad būtų apsaugoti gyvūnai ir išlaikyta sąžininga konkurencija.
Kai kuriose vietose abalonų rinkimas visiškai uždraustas – pavyzdžiui, Rotnesto saloje ar kitose saugomose pakrantės zonose.
Saugumas per abalonų medžioklę yra itin svarbus. Kadangi ši veikla vyksta uolėtose ir bangų plaunamose pakrantėse, kasmet pasitaiko nelaimingų atsitikimų, net ir mirtinų. Todėl nuolat vykdomos saugumo kampanijos, gyventojams patariama dėvėti hidrokostiumus, apsauginius batus ir niekada neiti į vandenį vieniems.
Nepaisant griežtų taisyklių, abalonų medžioklė Perte yra mylima tradicija, ypač tarp šeimų ir vietos bendruomenių. Daugelis šią veiklą vertina kaip progą ne tik susiburti, bet ir perduoti vaikams svarbias gamtos pažinimo, pagarbos aplinkai bei savarankiškumo pamokas. Dažnai po medžioklės rengiamas bendras patiekalų gaminimas – nuo sriubų iki keptų abalonų.
Turi dar vieną pavadinimą
Pertas, žinomas ir kaip Boorloo, turi itin gilų ir prasmingą aborigenų kultūros paveldą. Šiose žemėse tūkstantmečius gyvena Whadjuk Noongar žmonės, kurių istorija ir ryšys su gamta neatsiejamai susijęs su regiono tapatybe. Šiandien Vakarų Australijoje gyvena apie 89 000 aborigenų ir Toreso sąsiaurio salų gyventojų, sudarančių 3,3 proc. visos valstijos populiacijos.
Pertas kviečia lankytojus susipažinti su seniausia pasaulio gyvąja kultūra ne tik per istorijas ar ekskursijas, bet ir per meno patirtis. Mieste veikia kelios autentiškos aborigenų meno galerijos, tokios kaip „Creative Native“ ar „Japingka Gallery“, kurios pristato ne tik vizualinį grožį, bet ir gilią simbolinę reikšmę turinčius kūrinius.
Šiandien Vakarų Australijoje gyvena apie 89 000 aborigenų.
Be to, siūlomos kultūrinės pažintinės ekskursijos, kurių metu vietiniai gidai dalijasi protėvių išmintimi, pasakojimais apie žemę, dvasinį ryšį su gamta ir šiuolaikinės tapatybės paieškas.
Kaip pasakojo Perte jau ne vienerius metus gyvenanti Jūratė, nors šiuolaikinėje Australijoje aborigenai vis aktyviau įsitraukia į kultūrinį, meninį bei politinį gyvenimą, daugelis jų bendruomenių vis dar susiduria su socialiniais iššūkiais.
Australijos aborigenų bendruomenėse alkoholio vartojimas yra itin jautri ir sudėtinga tema, glaudžiai susijusi su istoriniu kolonizacijos palikimu, socialine nelygybe ir sveikatos iššūkiais. Istoriškai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. septintojo dešimtmečio, aborigenams buvo draudžiama įsigyti alkoholio, remiantis tuo metu vyravusiu įsitikinimu, kad jie yra ypač jautrūs alkoholio poveikiui.
Nors šie apribojimai buvo panaikinti, jų pasekmės tebėra juntamos. Australijos sveikatos instituto 2018–2019 m. atlikti tyrimai rodo, kad aborigenai dažniau nei neaborigenai vartoja alkoholį pavojingais kiekiais, o tai lemia didesnį sergamumą ir mirtingumą nuo su alkoholiu susijusių ligų.
Įvedė alkoholio vartojimo apribojimus tam tikrose aborigenų bendruomenėse.
Siekdamos spręsti šias problemas, įvairios Australijos valstijos ir teritorijos įvedė alkoholio vartojimo apribojimus tam tikrose aborigenų bendruomenėse. Pavyzdžiui, Vakarų Australijoje pagal 1989 m. Alkoholio kontrolės reglamentus, vienas asmuo per dieną gali vežti ne daugiau kaip vieną alaus, sidro ar iš anksto sumaišytų gėrimų dėžę, tris butelius vyno arba vieną litrą stipriųjų gėrimų ar stiprinto vyno, arba dviejų produktų derinį.
Cheeditha ar Irrungadji vietovėse draudžiama turėti ar įvežti alkoholinius gėrimus, o pažeidėjams gali būti skiriamos baudos iki 5000 Australijos dolerių. Be to, kai kuriose bendruomenėse įvesti papildomi apribojimai, tokie kaip reikalavimas turėti „alkoholio pasą“ ar registruotis „uždraustų gėrėjų registre“.
„Baltų šalelė“ – lietuviškos dvasios lopšys Australijoje
Kelionėje po Perto miestą neįmanoma nepastebėti ir lietuviškų pėdsakų. Čia gyvuoja lietuvių lituanistinė mokykla „Baltų šalelė“, įkurta J.Kušeliauskienės iniciatyva. Ši ugdymo įstaiga yra tapusi bendruomenės centru, vienijančiu ne tik vaikus, bet ir jų šeimas, lietuviškų šaknų ieškančius ar norinčius jas išsaugoti Australijoje gyvenančius tautiečius.
Mokykloje organizuojamos kalbos, istorijos ir kultūros pamokos, švenčiamos lietuviškos šventės. Svarbiausia – kuriama saugi, pozityvi aplinka, kurioje vaikai jaučiasi priimti ir skatinami didžiuotis savo kilme.
Kaip sako pati įkūrėja: „Tikime, kad darome gerą ir reikšmingą darbą – ugdome tapatybę, stipriname ryšį su Lietuva ir saugome kalbą kaip kultūrinį paveldą“.
Ši ugdymo įstaiga yra tapusi bendruomenės centru.
Pasak Jūratės, svarbiausia – įkvėpti tiek vaikus, tiek jų tėvus.
„Daugelis mamų – ir aš tarp jų – trokšta, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, kad suprastų: lietuviškai su jais kalba ne tik mama ar tėtis, bet ir kiti vaikai, kad jie nėra vieni“, – sako pašnekovė.
Anot jos, lituanistinė mokyklėlė nėra vien tik pamokėlės ar dainelės – tai susitikimų vieta, kurioje kuriamas lietuviškas ryšis.
„Puoselėdami šią erdvę, siekiame vienyti šeimas, kad jos jaustųsi bendruomenės dalimi. Norime, kad vaikai susidraugautų, o tėvai – vieni kitus palaikytų. Tik tokiame kontekste kalba ima skleistis natūraliai,“ – pasakoja J.Kušeliauskienė.
Ji akcentuoja, kad dirbdamos mokyklėlėse mokytojos galvoja ne tik apie vaikus.
„Atliekame didesnę misiją nei tik kalbos mokymas – stengiamės padėti tėvams, suteikti jiems moralinę paramą. Džiaugiamės kiekvienu atėjusiu vaiku, nes tai – mažas žingsnis didelio tikslo link“, – pastebi J.Kušeliauskienė.
Anot pašnekovės, didžiausias iššūkis – vaikus, ypač vyresnius, motyvuoti.
Nesvarbu, kiek vaikui metų, nesvarbu, kokio lygio jo kalba – svarbu, kad jis iš viso nori čia būti.
„Jei vaikai norės ateiti į mokyklėlę vien tam, kad susitiktų su draugais – mums to jau pakanka. Visą kitą mes padarysime patys – įtrauksime, sudominsime, pasėsime meilę kalbai ir Lietuvai“, – sako J.Kušeliauskienė.
Jos žodžiais, lituanistinė mokyklėlė – tai ne tik vaikams, bet ir tėvams, ir visai lietuviškai bendruomenei skirta erdvė.
„Mūsų tikslas – uždegti tėvus, įkvėpti nepasiduoti. Nesvarbu, kiek vaikui metų, nesvarbu, kokio lygio jo kalba – svarbu, kad jis iš viso nori čia būti. Tada visa kita – įmanoma“, – sako Perte gyvenanti lietuvė.
