Orangutanai – mūsų miško broliai
Pirmas rytas džiunglėse prasideda nuo drėgmės ir garsų. Tylos čia nėra, tik kitokia jos forma. Laivas lėtai kyla upe Tanjung Puting nacionaliniame parke, vienoje svarbiausių orangutanų apsaugos teritorijų pasaulyje. Orangutanų stebėjimas čia nevyksta pagal laikrodį. Nors stovyklos turi šėrimo laikus, pats susitikimas visada priklauso nuo gyvūnų. Vienoje iš jų jaunas orangutanas pasirodo visai šalia tako ir leidžia stebėti jį iš kelių metrų. Tai momentas, kuris greitai išjungia bet kokį „turistavimo“ režimą – lieka tik aiškus suvokimas, kad esi svetimoje erdvėje. Per kelias valandas matome skirtingus jų elgesio modelius: motinas su jaunikliais, konkurenciją dėl maisto, dominuojančio patino kontrolę. Vienas jų suėda beveik visą mangų atsargą, kitiems palikdamas tik likučius. Tokie epizodai leidžia suprasti, kad laukinė gamta nėra nei švelni, nei pritaikyta stebėtojui.
Camp Leakey stovykloje, kur nuo 1971 metų vykdomi tyrimai, ši patirtis įgauna ir platesnį kontekstą – čia dirbo primatologė Birutė Galdikas, viena iš trijų garsiausių pasaulio žmogbeždžionių tyrėjų. Kadangi Birutė neseniai mirė, noriu daugiau papasakoti apie jos darbus Borneo saloje.
Dr. Birutės Galdikas atminimas
Birutei atvykus Borneo salą, Tandžung Puting rezervatą, ten nebuvo nieko – nei elektros, nei radijo, nei telefoninio ryšio, nei kelių, nei reguliaraus susisiekimo. Visi sakė, kad tai neįmanoma misija. Ir ne tik dėl to, kad dirbti tokiomis sąlygomis buvo sunku ir net pavojinga sveikatai (Birutė ir jos vyras ne kartą sirgo maliarija ir kitomis ligomis), bet būtent dėl orangutangų gyvenimo ypatumų. Taip, juk jie vienišiai, tad džiunglėse pastebėti tokį medžių aukštybėse ir tankmėje bei sekti ir fiksuoti elgesį – daug sunkiau, nei grupėmis gyvenančias ir daug triukšmingesnes jų pusseseres šimpanzes ir kalnų gorilas.
Vis dėlto Birutė nepasidavė. Niekaip kitaip to kaip pašaukimu įvykdyti savo didžiąją gyvenimo misiją nepavadinsi. Po ketverių metų ant National Geographic viršelio buvo išspausdinta Birutės Galdikas nuotrauka su orangutango jaunikliu ir publikuotas jos straipsnis apie šiuos gyvūnus. Birutė dirbo labai plačiai – ji skaitė paskaitas tiek Indonezijoje, tiek Amerikoje, kad kuo daugiau žmonių suvoktų realią orangutangų išnykimo grėsmę. Ji įkūrė tarptautinį Orangutangų fondą. Kad išlaikytų visą šį ūkį bei išmaitintų reabilituojamus gyvūnus, fondas turi kasmet surinkti daugybę pinigų.
Birutė Galdikas ne tik tyrinėjo orangutangus. Jai nuolat teko susidurti ir kovoti su brakonieriais, gaudančiais ir parduodančiais jauniklius. Kadangi jauniklis kelis metus praktiškai gyvena prikibęs prie mamos, tai jį atplėšti įmanoma tik nušovus patelę. Ne mažiau žūtbūtinė kova vyksta ir su nelegaliais miškų kirtėjais, aukso kasėjais, aliejinių palmių augintojais. Pastarieji savo tikslams nenumaldomai naikina tropinį mišką. Tik Birutės ir kitų aktyvistų dėka per pastaruosius dešimtmečius orangutangų populiacija ėmė didėti.
Mano susitikimas su Birute Galdikas buvo visiškai netikėtas. Prieš 10 metų, pirmos kelionės į Indoneziją metu po apsilankymo pas orangutangus ir vietinių dajakų genties kaime su bendrakeleivėmis slankiojome po mažutį oro uostą, bandėme surasti kokių nors suvenyrų su oranžinėmis žmogbeždžionėmis, bet jie ten atsiras tik po metų. Staiga viena meta šalin karolius ir šaukia „Žiūrėkite! Birutė!“ Taip ji čia, laukia skrydžio. Nors turėjo išskristi ankstesniu, bet pavėlavo. Todėl susitikome mes. Klausia, ar čia mes palikome jai lauktuvių per parko reindžerius Leakey stovykloje? Taip, žinoma, kad mes. Supažindina su savo antruoju vyru, pasirašo ant savo knygos „Rojaus atspindžiai“, duoda savo el. pašto adresą. Gaila, kad į mano laiškus vėliau atsakė tik vieną vienintelį kartą ir man nepavyko vėliau apsilankyti jos įkurtame orangutangų sveikatos centre. Bet mano meilės orangutangams tai tikrai nesumažino.
Induistinės ir budistinės šventyklos musulmoniškoje saloje
Po džiunglių persikeliame į Javą, į Džogjakartą, kuri laikoma vienu svarbiausių Indonezijos kultūros centrų. Tai vienintelis regionas šalyje, kuriame vis dar veikia sultonato sistema. Miestas iš karto parodo kitą struktūrą – čia net vairuotojas turi padėjėją, o turizmo sektorius veikia kaip darbo vietų kūrimo mechanizmas. Pirmas sustojimas – Prambananas, IX amžiaus hinduistinių šventyklų kompleksas, skirtas svarbiausiems dievams. Architektūra griežta, vertikali, su aiškia simbolika. Ir labiausiai stebina ne senųjų architektų ir statytojų meistriškumas, bet šiuolaikiniai gebėjimai surinkti sugriuvusius po žemės drebėjimo pastatus lyg milžinišką lego kaladėlių pilį. Tačiau tikrasis kontaktas dažnai vyksta ne su pačiais statiniais, o su žmonėmis. Moksleiviai noriai kalbina, fotografuojasi, o tai sukuria visai kitokį santykį su vieta. Vėliau lankomi sultono rūmai – Kratonas, kuris vis dar veikia kaip rezidencija. Čia daug formalumo, tylos ir aiškios hierarchijos, kuri vis dar gyva kasdienybėje. Gyvai diskutuojame apie netipišką paskutinį sultoną, kuris turi tik dukras, kurioms negali palikti sosto. Sunkus tas monarchijų gyvenimas.
Viena įspūdingiausių pasaulio šventyklų man – Borobuduras, didžiausias budistinis monumentas, pastatytas VIII–IX amžiuje. Tai ne tradicinė šventykla, o trimatė kosmologinė schema, kurioje kiekvienas lygis simbolizuoja skirtingą būseną. Nauji lankymo apribojimai leidžia vienu metu į viršutines terasas patekti tik ribotam žmonių skaičiui, todėl srautai mažesni, bet laikas vietoje – labai ribotas. Kylant aukštyn keičiasi reljefai, pasakojantys Budos gyvenimo istoriją ir dvasinio kelio etapus, tačiau realybėje viską reikia suvokti greitai. Saulė jau ryte stipri, pavargsti dar kylant, o laisvo laiko vos keliolika minučių. Tokiose vietose supranti, kiek daug priklauso nuo pasiruošimo prieš atvykstant – nesuplanuosi iš anksto, nepamatysi iš viso.
Po šventyklos vykstame į vietinį kaimą, kur rodomi tradiciniai amatai. Mokomės groti gamelanu, stebime, kaip pinami dembliai iš pandanuso lapų, kaip ruošiami fermentuotos sojos gaminiai. Tai iš dalies autentiška, iš dalies pritaikyta lankytojams, tačiau leidžia geriau suprasti kasdienį gyvenimą. Transportas tampa dar viena patirties dalimi – motorikšos leidžia pajusti miesto ritmą, eismą ir oro kokybę, kuri dažnai tampa iššūkiu.
Ugnikalnių alsavimai
Kelionė į Bromo ugnikalnį prasideda dar naktį. 3 val. ryto sėdame į senus džipus ir kylame į Tenggerio kalderos regioną. Ši vieta susiformavo po didelio ugnikalnio griūties, o jos viduje veikia keli aktyvūs kūgiai. Saulėtekis čia nėra vien vaizdas – tai geologinė scena, kurioje matomas nuolat aktyvus Semeru ugnikalnis. Po stebėjimo leidžiamės į kalderos dugną ir artėjame prie paties Bromo kraterio. Vietiniai tenggeriai, išlaikę hinduistines tradicijas, čia reguliariai atlieka aukojimo ritualus, mesdami į kraterį gėles ir maistą. Viršuje girdisi nuolatinis dundėjimas, kuris primena, kad ši sistema gyva. Devintą ryto diena jau atrodo pilna, nors ji tik prasidėjo.
Indonezija yra viena aktyviausių vulkaninių zonų pasaulyje. Tai nėra atsitiktinumas – šalis yra vadinamojo Ramiojo vandenyno ugnies žiedo dalis, kur susitinka kelios tektoninės plokštės: Indijos–Australijos, Eurazijos ir Filipinų. Šių plokščių judėjimas sukelia intensyvią subdukciją – vienos plokštės slydimą po kita, o būtent tai ir maitina vulkaninį aktyvumą.
Indonezijoje yra daugiau nei 130 aktyvių ugnikalnių – tai didžiausias skaičius pasaulyje vienoje valstybėje. Tačiau „aktyvus“ čia nereiškia nuolat išsiveržiantis. Daugelis jų veikia ciklais: ramybės laikotarpiai gali trukti dešimtmečius, o paskui seka staigūs išsiveržimai.
Vienas svarbiausių dalykų, kurį verta suprasti – ugnikalniai Indonezijoje nėra tik gamtos reiškinys. Daug žmonių gyvena jų šlaituose, nes vulkaninė dirva yra itin derlinga. Pavojus ir nauda egzistuoja vienu metu.
Tarp aktyviausių ugnikalnių dažnai minimi Merapi, kuris laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje dėl dažnų išsiveržimų ir artumo tankiai apgyvendintoms teritorijoms, taip pat Semeru, kuris praktiškai nuolat „kvėpuoja“ – kas kelias minutes išmeta pelenų stulpus. Abu jie formuoja viso regiono ritmą: nuo evakuacijos planų iki kasdienių sprendimų.
Istoriniu požiūriu vienas reikšmingiausių išsiveržimų buvo Tambora 1815 metais. Tai buvo vienas galingiausių užfiksuotų išsiveržimų, sukėlęs globalius klimato pokyčius ir vadinamuosius „metus be vasaros“ Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kitas garsus pavyzdys – Krakatau, kurio sprogimas buvo girdimas tūkstančius kilometrų, o sukelta cunamio banga nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių.
Šiandien Indonezijoje veikia nuolatinė vulkanų stebėjimo sistema. Kiekvienas aktyvus ugnikalnis turi savo pavojaus lygius, o vietiniai gyventojai dažnai žino, kaip į juos reaguoti geriau nei atvykėliai. Turistams tai reiškia vieną dalyką – kelionės planai gali keistis paskutinę minutę.
