Tana Toraja – mirtis čia svarbiausia
Mes krašte, kur viso gyvenimo tikslas yra tinkamai pasilaidoti ir pereiti į geresnį gyvenimą arba rojų. Gidas pasakoja daug detalių, o mes vis lankome kapus. Bet keliautojams įdomu ir patinka, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Aukojami jaučiai, balzamuojami ir namie laikomi kūnai, aukštai iškeliami karstai. Gidas, matydamas, kad mums įdomu, tiesiog atgyja ir ima dalintis asmeninėmis istorijomis apie bendravimą su protėviais ir galiausiai nusiveža į savo šeimos (tiksliau plačiosios giminės) tradicinį namą tongkonaną.
Dar sustojame prie namų, kurie ruošiasi būsimoms laidotuvėms, stato svečiams skirtus paviljonus. Jos turėtų įvykti po dviejų mėnesių. Skubėti nėra kur, nes velionis jau 4 metus kaip „nekalba ir nevalgo“, o šeima laiko jį tiesiog sergančiu iki kol galės tinkamai palaidoti. Klausiu ar galime jį pamatyti. „Dabar netinkamas metas“ atsako jo sūnus.
Tiek autobuse, tiek paskui grįžę su dalimi grupės prie vyno taurės kalbamės apie gyvas tradicijas, mirtį ir dvasių reikalus. Kaip man patinka tokie kelionių momentai, kada ne tik grožiesi ar stebiesi, bet ir susimąstai.
Kitą rytą pirmiausiai lankome turgų. Pradedame nuo vaisių, daržovių ir visų kitų naudingų dalykų, o tada keliaujame į kiaulių ir jaučių dalį. Jaučių kiekis čia didžiulis. Sako, kad bent 500, bet atrodo daugiau. Pririšti už žiedo nosyje, skirtingų spalvų, skirtingų ragų formų ir beveik visų jų lemtis – būti paaukotiems per laidotuves.
Tad metas ir mums aplankyti laidotuves. Dar kartą keičiame transporto priemones į vietinius mikriukus, vadinamus bemo, nes mūsų autobusas neprivažiuos siaurais keliukais. Bet prieš tai sustojame į tualetą. Į policijos poskyrį. Visiems atrakcija, kol vieni atlieka reikalus, kiti fotografuojasi su policininkais ir mojuoja jų kolegoms per video skambučius. Indonezija nenustoja stebinti!
Į laidotuves einame ne tuščiomis, nešame dėžę alaus skardinių. Artėdami suprantame, kad pataikėme į kilmingų ir turtingų žmonių ceremoniją. Šiandien kaip tik pirmoji iš septynių dienų, tokioje man dar neteko lankytis, vis pataikydavau į kurią vėlesnę dieną. Atėję visi parduodame rankas ir lietuviškai išreiškiame užuojautą mirusiosios vaikams bei įteikiu dovaną. Stebime ratu išsirikiavusių vyrų dainavimą ir labai išpuoštą karstą. Velionei buvo virš 80 ir realiai mirusi ji jau metus, bet oficialiai tokia laikoma tik nuo šiandien, pirmosios ceremonijos dienos.
Mus veda į vieną iš svečiams skirtų paviljonų ir vaišina kava, arbata, saldumynais. Galime vaikščioti aplinkui, stebėti susirinkusius, atvyksta ir daugiau turistų. Laidotuvės čia atviras reikalas, laukiamas kiekvienas. Visai šalia pririšti jaučiai, netoli skerdžia ir svilina kiaules, o laidotuvių vedėjas garsiai skaito svečių vardus ir kokias dovanas jie atnešė. Giminės, artimieji ir draugai dovanoja kiaules ir jaučius.
Ateina laikas pietums ir po paviljonus iš virtuvės išnešiojami ryžiai su kiauliena. Valgyti reiks rankomis iš popierinių lėkščių. Iš mūsų grupelės ragaujame vos keli, kiti kažkaip be apetito.
Tada ateina laikas pirmo jaučio aukojimui. Greitai ir tiksliai. Baisiausia man ne tai, o kai keli turistai grūdasi filmuoti iš arti. Mūsų grupėje tokių nėra, dalis net nežiūri. O tada prasideda dar vienas itin keistas veiksmas: karstas specialioje nešynėje yra linguojamas ir siūbuojamas. Jį turėtų nešioti po visą kaimą paskutiniam atsisveikinimui, tačiau bijant lietaus viskas kiek sutrumpinama ir jis užkeliamas į specialią pavėsinę. Visa tai daro jaunimas ir net vaikai. Linksmai ir besijuokdami, juk tai paskutinis šansas su velione močiute linksmai praleisti laiką.
Mums gal jau tų potyrių užteks, apmąstymų bus dar ilgam, tad keliaujame link savo palikto autobuso. Suprantu, kad iš aprašymo atrodo viskas gana kraupiai, tačiau grupė sako, kad tai tiek įdomu, tiek stipru.
Dani gentis: Baliemo slėnis ir tradicijos, kurios verčia neskubėti su etiketėmis
Atskridę į Vameną patenkame į visai kitą pasaulį. Čia žmonės kitokie, rodos niūrūs ir mums kiek nedrąsu. Guodžiu, kad priprasime. Susitinkame vietinį gido padėjėją, kurį prieš du metus praminėme Pranuku (jo vardas Pramuka). Keturiomis mašinomis, nes čia nėra autobusų, važiuojame į viešbutį. Įsikuriame. Kambariai ne kokie, rūkalų kvapas, viskas sena. Bet geriausias mieste, neskaitant toliau slėnyje esančio vieno prabangaus varianto. Papietaujame ir keliaujame į nedidelį žygį. Didžiausias iššūkis yra bridimas per purvus ir drėgmę. Buvau perspėjus apie tai, bet kai eini šlapiais batais, visokių minčių kyla. Praeiname porą dani genties kaimų, šiek tiek pabendraujame. Gyvenimas čia itin primityvus, mums sunkiai suvokiamas. Ėjimas visai malonus, jėgų dar yra tai važiuojame į turgų, kur pasivaikštome, šiek tiek pafilmuojame, nusiperkame vaisių.
Aplankome olas, kurios ne tik gražios, bet ir turi senų keistų piešinių, o tiems kas netingi nusileisti gilyn ir nebijo šikšnosparnių, tai dar ir papildoma atrakcija. Tada vykstame į greta esantį kaimą, kuris vienas iš trijų Baliemo slėnyje turi mumiją. Lietus nustoja lyti, tai mumiją saugu išnešti į lauką parodyti. Šis kaimas labai komercinis, tad mums rekomenduoja nieko nepirkti (brangu) ir nieko nefotografuoti (reiks mokėti papildomai). Šias turistų pramogas gausime vėliau. Bet mumiją, su ją laikančiu vietiniu vadu tradiciniu nuogu pasipuošimu, fotografuoti galima.
Kadangi dar vos vos krapnoja, neskubame į karo ir šokių pasirodymą, o aplankome greta esantį kaimelį. Ir vėl reiks eiti per purvą. Čia mes sutinkame labai šilto veido moterį, kuri dažnai šypsosi. Tai retas atvejis tarp dani genties. Ji neturi keturių kairės rankos pirštų paskutinių dalių. Ši sena tradicija, kai pirštai žalojami netekus itin artimo ir mylimo žmogaus, jau nyksta, bet dar galima pamatyti ir pamąstyti apie sunkiai suprantamas gedėjimo tradicijas.
Lengva pasibaisėti ir pasmerkti, tačiau bandau suvokti tokio žiauraus elgesio priežastis. Čia tikima, kad pirštų nupjovimas saugo mirusiojo neramią dvasią. Pirštai laikomi šeimos vienybės metafora – kiekvienas jų priklauso tai pačiai rankai, kaip ir giminaičiai priklauso tai pačiai šeimai. Kai vienas žmogus miršta, ranka nebe tokia pati. Nukirsta falanga tampa nuolatiniu praradimo ženklu.
Negaliu paklausinėti tiesiogiai, tad klausausi, ką man pasakoja vietinis gidas: „Gedulo laikotarpiu tai paprastai atlieka kitas artimas šeimos narys. Dažniausiai naudojamas akmeninis kaltas, tačiau amputacijos gali būti atliekamos ir be įrankių. Tokiais atvejais žmonės kramto pirštų kauliukus, kad juos susilpnintų, tada aplink pirštą surištu virvės gabalu nutraukia kraujotaką. Pašalinus pirštą, atvira žaizda prideginama, kad būtų sustabdytas kraujavimas, o atskilusi dalis sudeginama arba užkasama kokioje nors specialioje vietoje. Vis dėlto, gedulas gedului nelygus. Ne kiekvienas artimasis taip „pagerbiamas“. Jei nebuvo geras žmogus, jei vaikas neklausė, nebuvo mielas mamos širdžiai – pirštas lieka sveikas.“
Prarasdami savo artimuosius, mes prarandame dalelę saves – tokia banali frazė pas mus, o čia Baliemo slėnyje ji tikra. Kaip turėjo skaudėti tam žmogui, kuris pirmasis sugalvojo tokią gedulo formą? Žaloti kūną žiauru ir nepriimtina, bet juk tikslas, kad būtų lengviau, ramiau. Ir kad laimė sugrįžtų. Ar gali ji grįžti per skausmą? Ar vis dėlto, niekada nebebus taip pat, nes juk praradai ir nebesugrąžinsi?
Pagaliau šviečiasi saulė ir važiuojame netoli į kaimą, kur mus pasitinka grupė vyrų, kurie imituoja tarpusavio kovą. O paskui kviečia fotografuotis kartu. Čia jau visos nuotraukos įskaičiuotos. Einu pirma, rodau pavyzdį. Tada kitos moterys, o tada jau mūsų vyrai. Tik dalintis čia neišeis, nes be įdomių galvos apdangalų vyrai dėvi tik iš pailgų moliūgų kiautų padarytus vamzdelius, kuriuose telpa jų vyriškumo dalis. Internetas tokių nuogybių netoleruoja.
Kaimo viduje mus pasitinka tradiciniu šokiu, tokia taikos ceremonija visada vykdavo po karo. Kariaudavo čia dėl kiaulių ir moterų. Sako ir dabar dar pasitaiko kur toliau nuo miesto. Mus irgi kviečia šokti. Gerai pakomentuoja gidas: nebijokite ir nelaikykite to turistine atrakcija; galbūt po keliolikos metų šių tradicijų nebeliks – patirkite tai!
Fotografuojamės, perkame, bandome kalbinti, šypsomės – atrodytų elgiamės banaliai, bet visas tas apsilankymas palieka gerą įspūdį ir tvirtą nuomonę, kad verta čia atvažiuoti. Žinau, kad dar daugiau minčių visiems ateis po kurio laiko, kai įspūdžiai susigulės.
Papietaujame netoli kaimo, bažnyčios šventoriuje. Tęsiame tradiciją išlenkti po burnelę, o aš savąją dalinuosi su mus priėmusio kaimo vadu. Moka jis kelis žodžius angliškai ir sako „good“!
Po pirmųjų susitikimų išgąsčio, dvi moterys iš kaimo mus lydėjo kopiant link sūraus vandens šaltinio aukščiau kalne. Kol mes pūškavome suprakaitavę, jos lengvais žingsniais basos, ant galvos susidėję mūsų būsimus pietus dar sugebėdavo paduoti ranką sunkesnėse vietose, balansuojant ant akmenų, kad neįsmigtume į purvą. Aš nemoku tavo kalbos, o tu nemoki mano. Bet prisilietimas, šypsena ir net nebylūs juokeliai suartino tiek, kad išsiskiriant apsikabini lyg su sena drauge. O juk dar visai neseniai buvo nejauku žiūrėti į tuos pavargusius veidus, nuogas krūtis. Gaila, kad negaliu suprasti, kaip šios moterys (iš)gyvena, bet tai netrukdo atsirasti ryšiui.
