Sekite 15min Google
Per gyvenimą maždaug 120 tūkst. kilometrų numynęs Laimonas apie tokį gyvenimą kalba stebėtinai paprastai – dviratis jam seniai nebėra laisvalaikio pramoga. Tai būdas gyventi, pamatyti pasaulį ir kol kas – nesustoti.
Viskas prasidėjo nuo vieno sakinio apie Kubą
Laimonas gimė ir augo Plungėje. Vaikystėje dviratis jam buvo toks pat įprastas kaip ir daugeliui vaikų – juo važinėdavo po apylinkes, o numynęs vos kilometrą nuo namų jau jausdavosi kone pasiekęs pasaulio kraštą.
Vėliau jis išvyko studijuoti į Kauną teisės, tačiau maždaug 2016 metais gyvenime atsirado darbas dviračių parduotuvėje. Tuo metu daug važinėdavo po Panemunės šilą, Pažaislio apylinkes, o kelionė iš Kauno iki Birštono ir atgal jau atrodė rimtas atstumas.
Čia yra kažkoks vidinis dalykas. Nelabai supranti, iš kur tai ateina.
Paklaustas, kada tiksliai atsirado tas noras važiuoti vis toliau, Laimonas aiškaus atsakymo neturi: „Kai manęs klausia, kaip „užsikabinau“, pats galvoju, kad čia yra kažkoks vidinis dalykas. Nelabai supranti, iš kur jis ateina. Panašiai man yra su fotografija ir filmavimu – tiesiog patinka. Pajudi, apsidairai, pamatai gražias apylinkes. Mane tai ramina. Pats mynimas man yra labai geras jausmas“.
Vis dėlto vieną konkrečią dieną prisimena puikiai, kai į parduotuvę užėjo klientas, kuris ieškojo itin patikimų dviračio padangų. Laimonas pasidomėjo, kam tokių reikia, ir išgirdo atsakymą – vyras su draugu ruošiasi dviračiais keliauti po Kubą.
„Tą akimirką man galvoje kažkas tiesiog dzingtelėjo. Pagalvojau: o juk ir man būtų įdomu pasiimti dviratį, palapinę ir išvažiuoti į kitą šalį. Tada man buvo maždaug 24 metai“, – prisimena Laimonas.
Pirmoje palapinėje vos tilpo pats
Netrukus atsirado galimybė vasarai išvykti padirbėti į Islandiją. Kursiokas Laimonui pasiūlė sezoninį darbą – baltai dažyti kelių ir automobilių stovėjimo aikštelių linijas.
Islandijoje Laimonas praleido tris vasaras. Darbas buvo sunkus, tačiau uždarbis leido susitaupyti tiek pragyvenimui Lietuvoje, tiek tam, kas jį jau buvo pradėję traukti labiau – kelionėms.
Po antros vasaros, kaip pasakoja, galėjo sau leisti nusipirkti gerą plentinį dviratį ir su draugu nutarė išbandyti pirmą rimtesnį žygį – iš Kauno numinti iki Gdansko ir grįžti atgal.
Patirties neturėjo beveik jokios. Šiandien vartydamas tos kelionės nuotraukas Laimonas juokiasi pastebintis daugybę klaidų: netinkamai sukrautus krepšius, daiktus, besiliečiančius prie galinio rato, ir palapinę, kuri gerokai prasilenkė su jo ūgiu.
„Žinojau tik tiek, kad reikia vežtis kuo mažiau – tai, kas svarbiausia išgyventi. Nusipirkau gana nedidelę tunelinę palapinę. Mano ūgis nemažas, tai joje nei atsisėsti galėjau, nei normaliai tilpau. Pirmą naktį net išlindęs miegojau, nes buvo per ankšta“, – juokiasi vyras.
Per dvi savaites draugai įveikė apie 1200 kilometrų. Navigacija, kaip prisimena, tuomet irgi buvo kitokia nei šiandien: „Interneto neturėjome. Matai savo vietą neprisijungus veikiančiame žemėlapyje ir turi žiūrėti į kelio ženklus. Man ta kelionė dar priminė laikus su popieriniais žemėlapiais. Dabar „Garmin“ programėlė tiksliai parodo, kur sukti, o tada reikėjo daugiau orientuotis pačiam.“
Italija, Alpės ir vis tolimesnis kelias
Po Gdansko Laimonas nesustojo. Su tuo pačiu draugu jis traukiniu nuvyko iki Vroclavo, o toliau dviračiais keliavo per Prahą, Vieną, Bratislavą, Zakopanę. Vėliau jau vienas išskrido į Italiją ir maždaug mėnesį dviračiu riedėjo nuo Milano pietų link – pro Romą, Neapolį, Etnos ugnikalnį iki Palermo.
Klausantis Laimono pasakojimo, vis kirbėjo vienas labai žemiškas klausimas – iš ko gyvena žmogus, kuris tiek daug laiko praleidžia kelyje? Plungiškis pasakoja, kad kurį laiką gyveno iš Islandijoje uždirbtų santaupų, vėliau dirbo statybose Danijoje ir taip kaupė pinigus naujoms kelionėms. Vieną žiemą iš Lietuvos dviračiu jis išmynė pas Danijoje gyvenančią mamą ir brolį – per Lenkiją ir Vokietiją juos pasiekė per dvylika dienų.
Po tiek kilometrų gali susidaryti įspūdis, kad ilgos dienos ant dviračio Laimonui jau tapo lengvai įveikiama kasdienybe. Tačiau pats jis sako, kad fizinis nuovargis niekur nedingsta, tiesiog visai kitaip jį priima.
„Jeigu reikia į kalną minti tris ar keturias valandas Alpėse, aišku, sunku. Pavargsti ir tą žinai. Bet juk dėl to nemesi kelio ir neapsisuksi, nes man tai patinka. Fiziškai sunku, bet emociškai – ne. Nes mėgaujiesi vaizdais“, – šypteli jis.
Žmonės, kurie nėra patyrę tokių kelionių, Laimonui neretai prisipažįsta: „Aš taip negalėčiau“. Tačiau jis į tai žiūri paprastai – skirtumas esą tas, kad jam pats mynimas teikia malonumą, todėl net ir sunkiausios dienos kelyje neatima noro minti.
Sunkiausią akimirką išgelbėjo skambutis draugui
Vis dėlto net ir Laimonui buvo atėjusi akimirka, kai jis suabejojo, ar toks gyvenimo būdas vis dar teikia džiaugsmą. Tąkart mynė per Šveicarijos Alpes – vietą, kur, rodos, belieka tik mėgautis kvapą gniaužiančiais vaizdais.
Dar nėra buvę ryto, kai atsibudęs palapinėje suabejočiau, ar noriu minti toliau.
Tačiau vietoj džiaugsmo Laimoną buvo apnikusios abejonės, todėl jis paskambino draugui: „Dingtelėjo mintis: gal man apskritai nebepatinka keliauti dviračiu? Pasikalbėjom ir nusiraminau. Dabar jau suprantu, kodėl taip galvojau. Tokios mintys ateina, kai būnu labai pavargęs. Prisideda karštis, šaltis, nuovargis“.
Per metus jis išmoko atpažinti, kada kalba nebe norai, o pavargęs kūnas. Tokiu atveju, sako, nereikia priimti rimtų sprendimų. Kartais pakanka sustoti, nusiprausti po dušu, susirasti nedidelį viešbutį, pagulėti normalioje lovoje ir skaniai pavalgyti.
„Turiu tokią taisyklę: atsikeliu ryte ir pagalvoju, ar noriu toliau keliauti. Ir dar nėra buvę nė vieno ryto, kai atsibudęs palapinėje suabejočiau, ar noriu minti toliau“, – prisipažįsta Laimonas.
Svarbiausia – sausas miegmaišis
Romantikos ilgose kelionėse yra, tačiau gyvenimas palapinėje greitai primena ir labai praktiškus dalykus. Pasak Laimono, Skandinavijoje gali kelias dienas nesustodamas merkti lietus, vienur užpuola uodai, kitur tenka ieškoti geriamo vandens, o kalnuose vakare dar ir ilgai sukti galvą, kur rasti bent kiek lygesnę vietą palapinei.
„Man maloniau šiluma nei šaltis ir drėgmė. Skandinavijoje nemažai lietaus gavau. Būna, kad mini nuolat šlapias, bet svarbiausia turėti sausą miegmaišį ir sausus drabužius persirengti. Galiausiai vis tiek įlįsi į miegmaišį ir sušilsi“, – pasakoja keliautojas.
Patirtis atėjo ir per klaidas – yra permirkusi kuprinė, nukentėjusi fotografavimo technika. Kitas gyvybiškai svarbus dalykas – geriamas vanduo. Skandinavijoje Laimonas vežasi vandens filtrą, Norvegijos kalnuose yra gėręs tiesiai iš šaltinių. Tačiau keliaujant į Aziją, sako jis, jau reikėtų rimtesnės sistemos, galinčios išvalyti ne tik bakterijas, bet ir kitus teršalus.
Pirmosios pagalbos vaistinėlę vežasi visada. Nors griuvimų pasitaikė, rimtų avarijų iki šiol pavyko išvengti.
Šernai ir meškų žemėlapiai
Kaip sako dviratininkas, daugiau nerimo kartais kelia ne kelias, o tai, kas juda aplink palapinę sutemus. Laimonas pasakoja, kad šalia palapinės yra praėjusios stirnos, o šernų kriuksėjimą naktį yra tekę girdėti ne kartą.
„Šernų nuolat būna šalia. Jie gali būti pavojingi, jeigu dideli ir juos išgąsdini. Esu matęs tikrai didelių, su tokiomis iltimis, kad supranti – geriau prie jų neiti. Jei šernas ko nors išsigąstų, manau, jis galėtų pulti“, – pasakoja vyras.
Dar daugiau atsargumo prireikė Rumunijoje, kur meškų sutinkama gerokai dažniau. Ten Laimonas prieš pasirinkdamas nakvynės vietą ar maršrutą visuomet tikrindavo specialius meškų paplitimo žemėlapius.
„Ten pažymėta spalvomis: žalia reiškia, kad meškos tik kartais užklysta, geltona – kad ten jos gyvena nuolat, o raudona – kad jų koncentracija didesnė ir žmonėms jau rekomenduojama ten nevaikščioti. Tai keliaudamas vis pasižiūrėdavau, kad nepatekčiau į raudoną zoną. Meška – tai ne šernas“, – šypteli Laimonas.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad laukinių gyvūnų nereikia be reikalo demonizuoti. Svarbiausia, anot jo, laikytis elementarių taisyklių: nepalikti maisto prie palapinės ir neprovokuoti gyvūnų.
„Skandinavijoje meškos dažniausiai vengia žmonių, Rumunijoje jų sutikti tikimybė didesnė. Bet gyvūnai šiaip sau nepuola. Reikia tiesiog suprasti, kur esi, ir elgtis atitinkamai“, – aiškina keliautojas.
Per tiek laiko kelyje Laimonas išmoko į tokius dalykus žiūrėti gana ramiai. Jam tai ne tiek pavojų sąrašas, kiek dar viena gamtos taisyklė, prie kurios tenka prisitaikyti.
„Išmokau priimti taip, kaip yra. Juk čia gamta, aš irgi esu jos dalis. Žmonės labai pripratę prie patogaus gyvenimo ir jautriai reaguojame, kai kažkas ne pagal mus – šalta, lyja, nėra komforto. Bet nieko nepakeisi. Arba priimi, arba priimi sprendimą – sustoji, pasiimi kambarį, kažką darai, o ne tik burbi, kad blogai“, – savo požiūrį apibendrina Laimonas.
Ritualas, be kurio nepradeda dienos
Nors pirmose kelionėse Laimonas stengėsi būti kuo didesnis minimalistas, bėgant metams ant dviračio daiktų ne mažėja, o daugėja. Viena priežasčių – fotografija ir filmavimas.
Fotoaparatas į keliones su juo važiuoja seniai, tačiau pastaruoju metu fotografiją vis labiau keičia vaizdo įrašai. Filmuoti ir montuoti Laimonui tapo dar viena sritimi, kurioje nuolat norisi mokytis.
„Dabar vaizdas mane net labiau domina nei fotografija. Nemėgstu pats savęs fotografuoti. Nuotraukas darau ten, kur galvoju, kad tikrai norėčiau tą kadrą atsispausdinti. O filmuojant lieka emocija. Ten tiek daug dalykų, kuriuos nori pasakyti, tiek daug galima išmokti“, – sako jis.
Apie dabartinę kelionę Laimonas taip pat ketina kurti filmą. O tarp įvairių kelionės daiktų ant dviračio vietos visada atsiranda ir dar vienam – itin svarbiam. „Ryte labai mėgstu išsivirti tikrą espresą. Todėl visuomet vežiojuosi specialų turistinį aparatėlį. Mmm... koks geras jausmas ir tas kavos kvapas“, – šypteli Laimonas.
Maistas kelyje jam gerokai paprastesnis: avižiniai dribsniai su riešutų sviestu ar uogiene, raudonieji lęšiai, pupelės, duona, vaisiai. Daug minant praverčia ir saldumynai. Po kelių dienų lietuje net skanesnis maistas ar šilta lova tampa mažu įvykiu.
Nordkapas – dviratininkų „viršukalnė“
Pastaruoju metu Danijoje gyvenęs ir dirbęs Laimonas būtent iš ten pradėjo dabartinę – ilgiausią savo kelionę. Pirmiausia pasiekė Nordkapą – atšiaurų kyšulį šiaurinėje Norvegijos dalyje, tapusį simboliniu tikslu daugeliui ilgų nuotolių dviratininkų.
Laimonas jį palygina su viršukalnėmis, kurias savo sąrašuose turi alpinistai: „Dviratininkų pasaulyje Nordkapą reikia turėti. Čia kaip alpinistams, kurie nori pasiekti didžiąsias viršukalnes. Dviratininkui Nordkapas yra viena tokių vietų“.
Tačiau pasiekęs jį Laimonas kelionės neužbaigė. Iš Norvegijos šiaurės leidosi atgal žemyn ir pasiekė Lietuvą. Čia trumpam sustojo, aplankė artimuosius, tačiau savo dabartinį kelią tebelaiko ta pačia viena kelione. Toliau jo kryptis – pietūs.
Jums skaitant šį pasakojimą Laimonas jau yra gerokai nutolęs nuo Lietuvos, o jo maršrutas po mūsų pokalbio dar šiek tiek pasikeitė. Dabar jis planuoja keliauti į Moldovą, iš ten leistis per Balkanus iki Albanijos, o tuomet keltu persikelti į Italiją. Iš Italijos kitu keltu pasieks Ispaniją, kur jo laukia vienas labiausiai viliojančių šios kelionės etapų – Pirėnų kalnai.
„Būna, kad kalnuose sunku rasti vietą palapinei. Pradedi galvoti, kur aš šiandien miegosiu, taip tarsi duodi užduotį smegenims, ir galiausiai vis tiek randi. Per tiek metų visada atsirasdavo vieta,“ – šypsosi dviratininkas.
Toliau jis persikels per Gibraltaro sąsiaurį į Maroką, kur lauks garsieji Atlaso kalnai. Afrikos šį kartą dviračiu kirsti vyras neplanuoja – tokiam etapui, sako, reikėtų gerokai rimtesnio pasirengimo.
Iš Maroko Laimonas ketina grįžti į Ispaniją, o tada skristi į Bankoką. Žiemą planuoja praleisti Pietryčių Azijoje – išmaišyti dviračiu Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą ir kt.
Bet, kaip sako, maršrutas nėra iškaltas akmenyje: „Kur bus patogu, kur pigiau, kur įdomu, ten ir minsiu“. Santaupų, jo skaičiavimu, turėtų pakakti maždaug metams ar pusantrų. O kiek kelionė truks iš tiesų, parodys pats kelias.
„Vieną dieną išminsiu aplink pasaulį“
Laimono socialiniuose tinkluose jau kurį laiką galima perskaityti sakinį: „Vieną dieną išminsiu aplink pasaulį.“ Pats jis dabar šypsosi – parašęs neturėjo omenyje, kad vieną dieną sės ant dviračio ir pagal griežtą maršrutą apsuks visą Žemės rutulį.
„Ką apskritai reiškia apvažiuoti aplink pasaulį – per visus žemynus, per pusiaują? Aš labiau turėjau omenyje, kad išvažiuosiu į pasaulį. Gal per gyvenimą ir apkeliuosiu visas šalis. Ar bent daugumą“, – svarsto Laimonas.
Europa jau beveik išvažinėta. Ateityje jį labai vilioja Šiaurės ir Pietų Amerika. Mintyse atsiranda ir gerokai drąsesnis Afrikos maršrutas – kada nors pradėti Keiptaune ir kilti rytine žemyno dalimi.
Kur po visų šių kelionių norės grįžti – į Lietuvą, Daniją ar visai kitur – Laimonas šiandien nežino. Ir, panašu, atsakymo kol kas jam nelabai reikia.
„Draugas vis paerzina: gal kokią meilę susirasi ir pasibaigs tos kelionės. Bet kas bus toliau, nežinau. Dabar toks mano gyvenimo etapas“, – šypteli keliautojas.
