Būkime atviri: kas dažniau maudosi jūroje, veikiausiai bent kartą yra tai padaręs „tai“ ir tikėjosi, kad niekas nepastebės. Ispanijos Marbeljoje šlapinimasis paplūdimyje ar net jūroje gali kainuoti iki 750 eurų. Tačiau tai ne vienintelis pažeidimas, į kurį gali įkliūti poilsiautojai, jei prieš kelionę nepasidomi galiojančiomis taisyklėmis.
Visoje Europoje savivaldybės administraciniais pažeidimais laiko ir rytinį vietos „rezervavimą“ rankšluosčiu, ir į krepšį įsidėtą kriauklę kaip suvenyrą, ir net netinkamą paplūdimio dušo naudojimą. Kartais už to slypi nacionalinis įstatymas, kartais – vietos taisyklės, o baudos dydį dažnai nustato konkreti savivaldybė. Štai devynios, kartais net kurioziškos, situacijos, kai diena prie jūros gali brangiai kainuoti.
1. Šlapinimasis į jūrą: 750 eurų už „slaptą reikalą“
Ispanijos pakrantės miestai, tokie kaip Vigas Galisijoje ar Marbelja Kosta del Solyje, oficialiai uždraudė šlapintis jūroje ir paplūdimyje. Už pažeidimą gresia iki 750 eurų bauda. Priežastis rimta: gausiai lankomose įlankose šlapimo patekimas į vandenį kenkia vandens kokybei ir ekosistemai.
Tiesa, yra vienas keblumas: kaip valdžios institucijos ketina įrodyti ar kontroliuoti šlapinimąsi gilesniame vandenyje, savivaldybės neatskleidžia. Jokių spalvotų kontrolinių cheminių medžiagų jūros vandenyje nėra. Tad praktiškai bauda dažniausiai gresia tada, kai žmogus užklumpamas tiesiogiai – smėlyje, kopose ar prie pat vandens.
2. Brangus „paplūdimio rankšluosčių karas“
Ispanijos turistų pamėgtuose kurortuose vietos policija kovoja su paplitusiu įpročiu: anksti ryte skėčiais ir rankšluosčiais užimti geriausias vietas paplūdimyje, o tada grįžti į viešbutį. ADAC duomenimis, Benidorme, Kosta Blankoje, už tokį elgesį gali tekti sumokėti iki 750 eurų, Malagoje – iki 300 eurų.
Kai kurios savivaldybės tiesiog surenka paliktus daiktus. Andalūzijos Torokse 2025 metų vasarą policija per kelias dienas konfiskavo apie 50 be priežiūros paliktų paplūdimio reikmenų ir skyrė aštuonias baudas iki 300 eurų. Kalpė Kosta Blankoje nuo 2025 metų sezono pašalina viską, kas iki 9.30 val. ryto guli ant smėlio be savininko arba dienos metu paliekama ilgiau nei trims valandoms. Norint atgauti daiktus, tenka sumokėti 250 eurų ir papildomą atsiėmimo iš saugyklos mokestį.
3. Dušas su šampūnu: draudžiamos putos
Paplūdimyje įrengti dušai skirti tik nusiplauti druskai ir smėliui gėlu vandeniu. Kadangi nuotekos dažnai nefiltruotos susigeria į gruntą arba patenka tiesiai į jūrą, šampūnuose esantys paviršiaus aktyvieji junginiai ir kvapiosios medžiagos kenkia jautriai pakrantės ekosistemai.
Dėl šios priežasties daugelis Ispanijos savivaldybių ir Italijos kurortų, pavyzdžiui, Bibionė, kategoriškai draudžia naudoti muilą, dušo želę ir šampūną paplūdimio dušuose. Ten taip pat negalima plauti nešvarių kempingo indų. Užkluptiems su šampūno buteliuku prie paplūdimio dušo gresia baudos – Benidorme, Kosta Blankos pakrantės linijoje jos gali siekti iki 660 eurų.
Kosta Blankos pakrantės linijoje jos gali siekti iki 660 eurų.
Be to, daug Pietų Europos savivaldybių reaguoja į didėjančią vandens stoką: kai kurios karštomis vasaromis dušus visai išjungia, o kitos, pavyzdžiui, Matalascanas Andalūzijoje, jau testuoja mokamas dušo sistemas, kai už beveik minutę vandens mokama moneta arba QR kodu.
4. Rūkymas paplūdimyje: Ispanijoje ir Prancūzijoje draudžiama
Ispanijoje rūkymas jau uždraustas beveik 900 paplūdimių. Nors daugelyje vadinamųjų „Playas sin humo“, arba paplūdimių be dūmų, pavyzdžiui, Balearų salose, iš pradžių apeliuojama į žmonių sąmoningumą, ten, kur savivaldybė yra patvirtinusi baudų tvarką, pažeidimas gali brangiai kainuoti – Barselonoje, Ljoret de Mare ar Kanarų salose.
Kanarų Mogane už rūkymą smėlyje galima sulaukti iki 400 eurų baudos. Į jūrą numesta nuorūka gali kainuoti iki 1800 eurų. Dažniausiai draudimai taikomi ir elektroninėms cigaretėms bei garinimo prietaisams.
Nuo 2025 metų liepos 1 dienos visuose Prancūzijos paplūdimiuose galioja nacionalinis rūkymo draudimas. Už pažeidimą skiriama 135 eurų bauda. Vyriausybė tai aiškina vaikų apsauga: sveikatos ministrės Catherine Vautrin teigimu, laisvė rūkyti baigiasi ten, kur prasideda vaikų teisė į sveiką orą. Savivaldybių policija šį draudimą kontroliuoja griežtai. Kitaip nei Ispanijoje, elektroninėms cigaretėms šiuo metu išimtis dar taikoma.
5. Smėlis ir kriauklės kaip suvenyrai: brangus atostogų prisiminimas
Sauja balto smėlio, kelios kriauklės lentynai – skamba nekaltai, tačiau daugelyje Europos paplūdimių tai laikoma rimtu kišimusi į pakrančių apsaugą ir baudžiama itin griežtai. Ypač griežtos taisyklės galioja Sardinijoje: 2017 metų regioninis įstatymas draudžia pasiimti smėlio, akmenukų ar kriauklių net ir labai mažais kiekiais. Baudos siekia nuo 500 iki 3000 eurų, o pareigūnai tikrina uostuose ir oro uostuose.
Tokio griežtumo priežastis – masinis turizmas kelia grėsmę natūraliai salos smėlio pusiausvyrai. Kai salą per metus aplanko daugiau kaip 21 mln. turistų, net pavienės smėlio vagystės susideda į didelę problemą. Vienas iškalbingas pavyzdys – gegužę prancūzė turistė Porto Torreso uoste muitininkų buvo sustabdyta automobilyje vežusi apie 40 kilogramų smėlio, akmenų ir kriauklių.
Sardinijos šiaurėje esančiame La Pelosa paplūdimyje nustatyta, ant ko galima gulėti. Vien rankšluosčio nepakanka, nes drėgnas smėlis prilimpa prie audinio ir kartu iškeliauja iš paplūdimio. Todėl savivaldybė reikalauja po rankšluosčiu tiesti lygią kilimėlio tipo paklotę. Šią vasarą pareigūnai esą tikrina griežčiau, o už pažeidimą iš karto skiriama 100 eurų bauda.
Prancūzijoje, garsiajame Étretat uolų miestelyje Normandijoje, įstatymas saugo išskirtinius apvalius akmenukus. Kadangi jie slopina bangų jėgą ir taip lėtina pakrantės nykimą, už vieno akmenuko pasiėmimą teisiškai gali grėsti 90 eurų bauda.
Kaimyninėje Ispanijoje pagal 1988 metų nacionalinį pakrančių apsaugos įstatymą smėlio, akmenų ir kriauklių rinkimas taip pat iš esmės draudžiamas. Griežtesnės baudos ypač gresia saugomose teritorijose ir nacionaliniuose parkuose.
6. Brangus pabudimas po paplūdimio vakarėlio
Trumpai nusnūsti paplūdimyje leidžiama beveik visur. Brangu tampa tada, kai peržengiama riba tarp snaudulio ir nakvynės ar laukinio turistavimo. Daugelis Europos pakrančių savivaldybių griežtai kovoja su neteisėtu nakvojimu lauke, daugiausia siekdamos išvengti šiukšlinimo ir laužų.
Ispanijoje nacionalinis pakrančių apsaugos įstatymas draudžia laisvą stovyklavimą prie jūros. Kas nakvoja paplūdimyje – palapinėje, miegmaišyje ar tiesiog ant rankšluosčio po vakarėlio – pažeidžia taisykles. Tokiuose regionuose kaip Andalūzija, įskaitant Malagą, Marbelją ir Tarifą, taip pat Valensijoje, baudas nustato savivaldybės. Teoriškai už naktį ant smėlio gali būti skirta iki 1500 eurų bauda.
Graikijoje nuo 2025 metų galioja itin griežtos laukinio kempingavimo paplūdimiuose, pakrantėse ir saugomose gamtos zonose taisyklės. Kas nakčiai įsirengia stovyklavietę, moka standartinę 300 eurų baudą vienam asmeniui. Kemperių vairuotojams taip pat svarbu žinoti: net paprastas namelio ant ratų pastatymas tiesiai prie paplūdimio kontroliuojamas vis griežčiau. Kai tik išdėliojami kempingo daiktai, pavyzdžiui, kėdės ar stalai, tai oficialiai laikoma neteisėtu stovyklavimu ir baudžiama.
7. Iki 4000 eurų už per garsius ritmus
Bendra paplūdimio „diskoteka“? Portugalijoje – jau ne. Nacionalinė jūrų institucija AMN draudžia naudoti nešiojamus garsiakalbius bei garso kolonėles, jei jų garsas trikdo kitus poilsiautojus ar gyventojus. Pagal paplūdimio taisykles bazinės baudos privatiems asmenims dažniausiai siekia nuo 55 iki 550 eurų. Tačiau jei pateikiamas oficialus skundas jūrų policijai ir pradedama taikyti bendra triukšmo kontrolės tvarka, bauda pavieniam asmeniui kraštutiniu atveju gali išaugti iki 4000 eurų.
Ispanijos pakrančių savivaldybės taip pat nebežiūri pro pirštus į triukšmą. Vietos taisyklės nustato, kokia muzikos garsumo riba galioja konkrečiame paplūdimyje. Baudos priklausomai nuo vietos dažniausiai siekia nuo 100 iki 750 eurų. Padėtį apsunkina tai, kad žmogus, ignoruojantis gelbėtojų ar policijos prašymą pritildyti kolonėlę arba specialiai ją pagarsinantis, dėl akivaizdaus nepaisymo gali būti nubaustas dar griežčiau.
8. Griežtos taisyklės prie Šiaurės ir Baltijos jūrų
Net ir Vokietijos paplūdimiai nėra visiškos laisvės zonos. Pavyzdžiui, Šiaurės jūros Zilto saloje galioja griežtas draudimas statyti smėlio pilis ir rausti duobes. Kas kasa dideles duobes arba pila pylimus daro administracinį pažeidimą, kuris teoriškai gali būti baudžiamas iki 1000 eurų bauda.
Priežastis rimta: tikslas nėra atimti iš vaikų kibirėlius ir kastuvėlius. Tačiau plačiai perkasamas paplūdimio pagrindas susilpnėja, todėl vėjas ir kita potvynio banga daug lengviau išneša vertingą smėlį. Tai susiję su pakrančių erozija.
Be to, gilios duobės kelia įgriuvimo pavojų žaidžiantiems vaikams ir gali trukdyti gelbėjimo transportui. Prie Baltijos jūros, pavyzdžiui, Binco kurorte Riugene, smėlio pilių statyba griežtai reglamentuojama: jos gali būti ne aukštesnės kaip 30 centimetrų, o naudoti dreifuojančios medienos, akmenų ar lapų negalima.
Warnemiundėje ir Markgrafenheidėje dėmesio sulaukė kita taisyklė – oficiali nuogumo prievolė nudistų paplūdimiuose. Sugriežtinus Rostoko miesto paplūdimio taisykles, aiškiai pažymėtose FKK zonose būti gali tik neapsirengę asmenys. Tai reiškia, kad gulėti ar maudytis su bikiniu ar glaudėmis ten yra taisyklių pažeidimas.
Priežastis tokia: nudistai vis dažniau skundėsi apsirengusiais paplūdimio svečiais, kurie su telefonais rankose vaikščiojo po šias zonas. Paplūdimio prižiūrėtojai ar viešosios tvarkos tarnyba tiesioginių baudų čia neskiria, tačiau pažeidėjus nuosekliai išprašo iš teritorijos.
9. Piknikas paplūdimyje: keistas ginčas dėl pietų dėžutės
Populiariuose Italijos atostogų regionuose, tokiuose kaip Apulija ir Kampanija, privatūs paplūdimio klubų operatoriai vis bando įtvirtinti savas taisykles. Daugelis vadinamųjų stabilimenti balneari yra pakabinę ženklus, draudžiančius atsinešti picą, makaronus, sumuštinius ar didelius šaltkrepšius. Išsitraukus maistą, personalas kartais paprašo jį vėl susidėti. Oficialus operatorių paaiškinimas – higiena ir šiukšlių prevencija.
Tačiau tokie draudimai yra neteisėti. Italijoje paplūdimys ir jūra priklauso valstybei ir yra viešasis gėris. Operatoriai turi tik koncesiją nuomoti gultus ir skėčius. Todėl vartotojų organizacijos ir teisininkai aiškiai pabrėžia: savo maistą ir gėrimus paplūdimyje galima turėti visada, net ir privačiai valdomame paplūdimio klube.
Aiškiausiai apie tai pasisakė Apulijos regiono prezidentas Antonio Decaro. Jis neseniai socialiniuose tinkluose rašė, kad skėčių ir gultų kainos jau ir taip yra „neproporcingai didelės“ – nejaugi dabar, prisidengiant tariamu padorumu, dar reikėtų reikalauti, kad svečiai valgytų tik paplūdimio baro ar restorano maistą? Jūra yra bendras gėris ir neturi tapti prabanga.
