Pasak R.Theilo, Brazilijos teritorijoje gyvenančios piraha genties kalba yra viena iš labiausiai toninių. Kitaip tariant, kalboje prasmę turi garso aukštis. Pavyzdžiui, žodžiai „draugas“ ir „priešas“ rašomi taip pat, bet ištariami skirtingai – aukštesniu arba žemesniu tonu.
Be to, kalba turi kalbėjimo, dainavimo ir švilpavimo variantus. Švilpavimo kalbos atmainą naudoja vyrai medžioklės metu, kad galėtų keistis informacija, bet nenubaidytų grobio. Kalba turi patį mažiausią garsų skaičių – vos tris balses ir aštuonis priebalsius.
Piraha kalboje nėra skaitvardžių ir spalvas nusakančių žodžių. Kiekis nusakomas vienu iš trijų žodžių „keli“, „dar daugiau“ ir „daug“, bet šie žodžiai jokių konkrečių skaitinių reikšmių neturi. Kas vienam piraha genties nariui gali atrodyti „keli“, kitam jau gali būti „dar daugiau“.
Jeigu reikia apibūdinti spalvą, naudojami žodžiai, apibūdinantys tokios pat spalvos daiktą: „kraujas“ – „raudona“ arba „lapas“ – „žalia“.
Piraha genties kalboje nėra nei būtojo, nei būsimojo laiko. Tai susiję ir su šios genties atstovų pasaulėžiūra – jiems egzistuoja tik dabartis, tai, ką jie patys patiria ar mato šiuo metu.
Kelis dešimtmečius piraha genties atstovus mėginta atversti į krikščionybę, tačiau visos pastangos baigėsi nesėkme, nes šie džiunglių žmonės atsisako suprasti, kaip galima tikėti Jėzumi Kristumi, kurio nė vienas misionierius nėra matęs ar kalbėjęsis su juo asmeniškai.
