Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Anksčiausiai, pietinėse salose, jais gėrėtis buvo galima jau paskutinėmis sausio dienomis, o štai šiaurinėje Hokaido saloje pasidžiaugti žydėjimu pavyko net gegužės pradžioje. Beje, yra daugybė sakurų rūšių, tad dar ir jos turi įtakos žiedų išsiskleidimo laikui.
Hanami
Ši paplitusi gėrėjimosi sakurų žiedais tradicija turi net specialų pavadinimą – hanami – kuris pažodžiui išvertus reiškia „žiedų žiūrėjimas“. Ir traukia minios žmonių jais gėrėtis – kas vaikštinėja, kas fotografuojasi, kas medituoja, o kas surengia pikniką ar tiesiog prigula pailsėti pasitiesę pledą ant žiedlapiais apibertos žolės.
Parduotuvės tuo laiku vilioja sakuroms skirtomis akcijomis, rožiniais pyragėliais, saldainiais ir rožine kava. Vakare miestų gatves ir namus nušviečia lazerių šviesos, žinoma, vėlgi primenančios sakurų žydėjimą. Taip, atrodo, kelis mėnesius japonų gyvenimas sukasi tik apie jas.
Ar verta planuoti kelionę sakuroms žydint, ar geriau rinktis kitą laiką? Man sunku būtų atsakyti į šį klausimą, nes nebuvau Japonijoje kitu laiku, kad galėčiau palyginti. Tačiau Japonija sakuroms žydint tikrai paliko įspūdį. Ir ne tik todėl, kad galėjome iki soties pasigrožėti šiuo laikinu grožiu.
Labai įdomu matyti pačių japonų dėmesį žiedais apsipylusiems medeliams, apskritai, visai gamtai, gebėjimą ja nuoširdžiai džiaugtis. Žinoma, įspūdingais, išpuoselėtais japoniškais sodais ir parkais galima gėrėtis ir kitais metų laikais, tačiau man atrodo, kad žydint sakuroms tai atsiskleidžia geriausiai.
Ne tik apie sakuras
Kelionę planavome iš anksto, tad pradėjus tikrinti žemėlapyje žydėjimo laiką, sukirbo abejonė, kad galime pavėluoti – sakuros tais metais pražydo kiek anksčiau. Ir taip, kai atvykome, Tokijuje žydėjimas jau artėjo prie pabaigos, bet dar spėjome pasigėrėti sakuromis šalia įspūdingų dangoraižių ir miesto parke.
Žinoma, Japonijoje matėme ne tik sakuras. Regėjome ir patyrėme daug įdomių dalykų: gėrėjomės gamtos ir meno darna Fuji-Hakone nacionaliniame parke, grožėjoms aukščiausiu Japonijoje Fudžio kalnu ir Kanazavos pilimi, gynėmės nuo šventų, bet akiplėšiškų elnių Naroje ir vėliau jau džiaugėmės, kad Fushimi Inari šventykloje, skirtoje ryžių dievui Inari, jo pasiuntiniai ir įsikūnijimas žemėje – lapės, yra tik vaizduojamos ir primena apie save oranžine spalva, o ne bėgioja šventyklos teritorijoje.
Žinoma, aplankėme „tūkstančio šventyklų miestą“ Kiotą, iš matytų šventyklų (aišku, viso tūkstančio neapžiūrėjome) labiausiai įsiminė Ginkakuji – sidabrinis paviljonas, apsuptas japoniškų sodų.
Sakuros vėl visu savo grožiu pasirodė Širakavoje, laikomame vienu iš gražiausių kaimų pasaulyje.
Sakuros vėl visu savo grožiu pasirodė Širakavoje, laikomame vienu iš gražiausių kaimų pasaulyje ir įtrauktame į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kelionė vedė per labai skirtingas Japonijos vietas, o ją baigėme Nagojoje. Finalas sutalpino itin skirtingas patirtis: dieną lankėmės „Mitsubishi“ gamykloje, o vakare – Nabana No Sato šviesų festivalyje: milijonai spalvotų lempučių, valdomų, spėju, techniškai itin sudėtingomis vizualinių sprendimų programomis, kūrė nepaprastai įspūdingus vaizdus. Japonija pasistengė, surengė mums įspūdingą atsisveikinimo šou.
Tai kokia ta Japonija?
Kelionės maršrutas buvo įvairus ir tarsi iš skirtingų vaizdų ir potyrių mozaikos gabalėlių dėliojosi bendras Japonijos vaizdas, žinoma, papuoštas sakurų žiedais. Vaizdas labai margas, ir tikrai ne išsamus – kiek gi įmanoma pamatyti ir suprasti šalį per poros savaičių kelionę.
Grįžusi ir dažnai atsakinėdama į klausimą „tai kokia ta Japonija, ar verta ten važiuoti?“, skirtingiems žmonėms pasakodama apie kelionę, ir pati geriau supratau, kas man visgi paliko didžiausią įspūdį.
Taigi, Japonija pasirodė truputėlį ne tokia, kokia ją įsivaizdavau. Jos gatvėmis nevaikšto robotai, parduotuvėse dirba žmonės, o viešbučių kambariai nėra prifarširuoti naujausių technologijų, kuriomis vargšas europietis nesugebėtų naudotis. Nieko panašaus.
Japonija pasirodė truputėlį ne tokia, kokia ją įsivaizdavau.
Išsamesnio gilinimosi į technologijas pareikalavo tik tualetai, šaligatviais skubėjo žmonės, autobusai ir metro nedaug tesiskyrė nuo savo kolegų Europoje (na, gerai, šinkansenai (greitieji traukiniai) tikrai paliko įspūdį). Net ir tvarka per daug neapstulbino – kaimuose matėme ir šabakštynų, ir nesutvarkytų kiemų, ir nenušienautų vejų.
Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip milijonai žmonių tvarkingai ir darniai gyvena itin mažoje teritorijoje. Minios tvarkingai skuba Tokijo šaligatviais: viena jo puse – viena kryptimi, kita – į priešingą. Net judriausioje sankryžoje, kurią vienu metu kerta apie 3 tūkst. žmonių, niekas nesistumdo ir neatsitrenkia į kitus, nors tūkstantinės minios viduryje dar blaškosi ir turistai, pozuojantys asmenukėms.
Tvarkinga eilutė rikiuojasi nurodytoje vietoje prie įlipimo į autobusą, traukinį, metro. Nei vienas nesibrauna be eilės, nesibruka kuo arčiau, garsiai nekalba ir, apskritai, niekaip kitaip netrikdo aplinkinių... Nustebino vietinių paslaugumas: kelis kartus puikiausia anglų kalba atsiprašęs, kad prastai kalba angliškai, vietinis praeivis suka iš kelio ir kokias 8 min. eina su mumis vien tam, kad padėtų surasti viešbutį.
Technologijomis nustebino „Mitsubishi“ gamykla: iš vienos pusės – automobilius „sulipdantys“, nudažantys robotai, iš kitos pusės – robotais virtę žmonės, kuriems 30 skirtingų melodijų praneša apie 30 skirtingų broko atvejų, beje, pasitaikančių labai retai.
Įspūdingi didmiesčių daugiaaukščiai namai ir daugiaaukščiai keliai; pastatai, vakarais „pasipuošiantys“ didžiulėmis reklamomis, išpuoselėti parkai... Šviesų šou, kai nušvinta visas didžiulis parkas ir sukirba vienintelis klausimas – kaip buvo įmanoma nuraizgyti jį visą milijonų lempučių girliandomis...
Po kelių akimirkų supranti, kad prasidėjo vienas iš tų neretai nutinkančių „mažųjų“ žemės drebėjimų.
Tas sunkiai nusakomas jausmas, kai staiga pastebi, kad parduotuvėje sukabintos pakuotės nei iš šio, nei iš to pradeda vieningai siūbuoti – po kelių akimirkų supranti, kad prasidėjo vienas iš tų neretai nutinkančių „mažųjų“ žemės drebėjimų...
Arba tas keistas vaizdas, kai įžengus vakare į barą staiga suabejoji, ar tau čia kažkas su akimis / galva blogai, ar čia tikras vaizdas: baras pilnutėlis identiškų tamsiai mėlynais / pilkais švarkais ir baltais marškiniais vilkinčių vyriškių – toks klonų suvažiavimas... Tai tie Japonijoje iš tiesų nustebinę dalykai. Na, o robotas prie parduotuvės durų – tiesiog žaisliukas, nieko ypatingo.
Kas dar įsiminė Japonijoje? Po kelionės jau turėjau pakankamai laiko dar ir dar kartą mintimis perbėgti visus įspūdžius, tvarkingai sudėlioti juos į atminties stalčiukus. Čia sugulė ne tik spalvingi vaizdai, bet ir garsai, jausmai, potyriai. Praėjo pakankamai laiko, tad galiu gana greitai rasti ir išsitraukti tuos, palikusius didžiausią įspūdį. Kas tai būtų? Baltos, rausvos žydinčios sakuros – ir kalnų, ir Tokijo dangoraižių, ir senųjų kaimų fone – tai iš tiesų kažkas tokio labai laikino, šviesaus, įspūdingo...
Nepaprastai spalvingas, trapus ir subtilus maiko šou Kiote – užmerkusi akis dar ir dabar galiu matyti nuostabias dekoracijas, įspūdingais kimono vilkinčias gracingas šokėjas... Ir ta ramybė, kai po ilgos dienos ramiai atsipalaiduoji onsene (šiltųjų versmių pirtyje), šiltame vidinio kiemo baseinėlyje ir klausaisi, kaip į šalia augančio medžio lapus tyliai šnara pavasarinis lietus...
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
