Sekite 15min Google
Visgi pasirodė, kad buvusiame darbo kolektyve mano autoritetas buvo reikšmingas tik man pačiam (gal todėl galiausiai ir buvau iš ten išmestas), nes kelios bendradarbės ne tik nepagerbė mano nuomonės, bet pasistojo piestu, sakydamos, kad aš nesuvokiu, ką kalbu.
Toks aršus damų pasipriešinimas nustebino, nes visą laiką maniau, kad Ispanija iškart po Italijos yra geriausias moterų magnetas, bet panašu, kad su savo pasenusiais stereotipais galėčiau apmonyti nebent pagyvenusias moteriškes.
Gal reikės vėl nuvykti į tą vargo Portugaliją pasidairyti, pamaniau (vargo todėl, nes skaičiau, kad Lietuva pagal algas „ant popieriaus“ jau stovi aukščiau) Paskutinį kartą joje buvau, kai Lietuva dar tik laukė priėmimo į ES, jos prezidentu buvo nelaimėlis Rolandas Paksas, o vienintelis mūsų sostinės dangoraižis buvo tas žalias pieštukas prie Saltoniškių žiedo, kurio dabar niekas net dangoraižiu nebelaiko. Trumpai tariant, Portugalijoje buvau labai seniai.
Visgi iškart įspėju, kad šis tekstas bus ne apie Portugaliją, nes ką gi apie ją galėčiau pasakyti joje buvęs prieš 23 metus? Šiandien kalbėsime apie maksimaliai lietuvių mėgstamą Ispanijos miestą ir kurortą Alikantę (joje buvau lankęsis tuo pat metu, kaip ir Portugalijoje, nes tada keliavau po visą Pirėnų pusiasalį), kurioje netikėtai atsidūriau praėjusį mėnesį.
