Transporto srautas didėja su kiekviena minute. Autobusai, lengvieji automobiliai, motociklai, mopedai, autorikšos, traktoriai… visi jie atstovauja motorinių transporto priemonių giminei. Burzgikams nenusileidžia dviratininkų, rikšų, pėsčiųjų, karvių, šunų, ožkų spiečiai, judantys nenusakomom trajektorijom ir kryptimis. Taksistas ramiai braunasi per spūstį vadovaudamasis spermatozoidų judėjimo principais ‒ bet kokia kaina į priekį. Automobilių veidrodėliai užlenkti, o atstumai tarp judėtojų 5‒10 cm. Klausimų kyla daug: kur čia eismo juostos, kokiu principu vyksta persirikiavimas, kieno pirmumas žieduose, kaip jie neatsitrenkia vienas į kitą ir t.t.? Nustembu, kai taksi vairuotojas net nepristabdo kirsdamas sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Paklausęs, ar viskas gerai, ar važiuoti per raudoną galima, gaunu užtikrintą atsakymą, kad jei mašinų nėra ‒ galima važiuot (netgi turi važiuot, kad netrukdytum kitiems). 30 km vairavimo pamokėlių stebėtojo vietoje supratimą apie vairavimą sujaukė visiškai. Esu vairavęs sunkiomis oro sąlygomis, sudėtingais keliais ir bekelėmis įvairiose pasaulio šalyse, bet tokio jovalo dar nemačiau. 30 km įveikiame per 1 val. 25 min. (pasak vairuotojo, šiandien mums sekasi).
Tai buvo pirmasis ir paskutinis važiavimas keleivio vietoje. Prie viešbučio laukė naujasis Indijos gamintojos „Mahindra“ šedevras „XUV500“. Spaudžiu centrinės spynos mygtuką ant raktelio, atsidarau duris, atsisėdu… ups ‒ nėra vairo. Teks priprast, britai Indijoje daug darbų nudirbo. Automobilis didelis, modernus, jame sumontuotas dyzelinis variklis ir mechaninė greičių dėžė (kurią teks junginėti kaire ranka).
Pirmyn į gatves. Gerai būtų užsiklijuoti „M“ ženklą, nes pagal vietinę patirtį jaučiuosi net ne kaip naujokas, o kaip mokinukas. Deja, instruktoriaus šalia nėra. Tenka stebėti judėjimą ir analizuojant aplinkinių veiksmus priiminėti greitus sprendimus. Darau tūkstančius judesių ‒ stabdau, akseleruoju, reikia nereikia sukioju vairą (pačiam juokingai atrodo). Sunku jausti automobilio gabaritus, kai vairas neįprastoje pusėje. Tikriausiai palieku beviltiškai daug „oro“ keleivio pusėje, kurį tuoj taikosi užpildyti kokie 600 tuktukų. Atrodo, kad indai važiuoja pagal jausmą ir garsą (į šoninius veidrodžius tikrai nesidairo ‒ jie visų mašinų užlenkti). Signalizuoja visi, visur ir visada. Šios jų kalbos dar nemoku, bet bent jau suprantu, kad tai yra kalba ir kad reikia kalbėti. Nuolat spausti signalą gana linksma, tik labai paskausta nykštį ‒ mes jo nesam ištreniravę tokiam alinančiam darbui. Valandos kelias iki naujosios F1 trasos buvo palydėtas indu žurnalistų ovacijomis. Mano draugas šypsodamasis komentuoja: „Sakiau, kad atvažiuosi pats…“
Tai buvo tik labai labai lengva pradžia.
