Draugų patarimas išvažiuoti anksti ryte žuvo nelygioj kovoj su tinginyste ir dėl laiko skirtumo su Lietuva. Tuo metu, kai Indijoj 4:00 ryto Lietuvoj 00:30 val. Sau sąžinę nuraminau tuo, kad važiuoti nusprendėm netoli – tik 150 km iki Vrindavano.
SUNKVEŽIMIŲ PASAULIS. Patarimas pradėti kelionę automobiliu ne iš piršto laužtas, o paremtas patirtimi. Anksti ryte (apie 4 val.) dar tamsu, bet eismo beveik nėra. Važiuoja tik didieji sunkvežimiai, kuriems draudžiama dienos metu kirsti miestų teritoriją. Nevažiuodamas per miestus – niekur nenuvažiuosi, tad visi jie keliauja naktį. Beje, tai yra daugiausia avarijų sukeliantys padarai. Sunkvežimiai yra techniškai netvarkingi, jų padangų būklė baisi. Ekipažą dažniausiai sudaro trys žmonės – du vairuotojai ir mokinys. Vairuotojai pakaitomis vairuoja, o mokinys stebi, mokosi, patarnauja vairuotojams ir, kas juokingiausia, rankomis rodo posūkius. Negaliu sakyti, kad sunkvežimiai neturi šviesų ir posūkio signalų, kai kurie turi, bet rankomis signalizuoti įprasčiau. Naktinis važiavimas labai rizikingas. Ryte galima rasti griovyje nuo kelio nuriedėjusių sunkvežimių – užmiega nemažai vairuotojų (statistika). Naktiniai pasivažinėjimai gali liūdnai baigtis ir dėl blogos kelių būklės. Kartais kelias ima ir netikėtai baigiasi… ne visiškai, bet gali pataikyt į tokią duobę iš kurios sveikas neišsikeberiosi. Avarijos – liūdnoji sunkvežimių pasaulio dalis, bet indai į viską žiūri filosofiškai. Šviesioji dalis – spalvos. Sunkvežimiai išpuošti, nudažyti, apkarstyti. Viduje kaip bažnyčioje … Paveiksliukai, karoliukai, ornamentai, auksas, sidabras, na ir, žinoma, vietinių Bolivudo žvaigždžių nuotraukos. Šių nuotraukų gausu ne tik sunkvežimiuose, bet ir tuktukų kabinose.
Kartais keliuose galima pamatyti sunkvežimių be kabinos, t.y. rėmas, ratai, variklis, vairas, kabinos apačia (iki priekinio stiklo). Kolegos paaiškino, kad gamykloje galima nusipirkti tokį pusfabrikatį ir vėliau jį įsirengti vietinėse dirbtuvėse pagal savo pageidavimą. Vairuotojas lekia su tokiu kabrioletu iki savo tris milijonus gyventojų turinčio kaimo ir ten jam sumontuoja reikiamus stiklo paketus su vitražais, užuolaidomis su kutais ir priekinį skydelį su inkrustacijom. Vėliau jis sukabina mylimų gražuolių nuotraukas, o tuomet pirmyn. Ant visų sunkvežimių galo puikuojasi užrašai „Horn please“. Jeigu nuolat nesignalizuosi, laisvai gali būti nustumtas nuo kelio, nes paprasčiausiai būsi nepastebėtas. Šiaip „sunkvežimistai“ elgiasi draugiškai, jei gali praleidžia, parodo, kada galima lenkti, ir yra labai sunkiai dirbanti, bet labai linksma liaudis. Naktimis vairuojantys, dienomis miegantys arba remontuojantys savo darbo priemonę.
150 km iki Vrindavano važiavome 4 valandas. Dvi iš jų praėjo, kol išvažiavom iš Delio, o likusias dvi „lėkėm” greitkeliu. Indijos autostradoje nereikėtų stebėtis priešpriešais atvažiuojančiais automobiliais ar motociklais. T.y. jie skrieja kaktomuša, o jūs turite kažkaip „susisiaurinti“ ir nepadaryti avarijos. Aš tai jau buvau patyręs važinėdamas po Kiniją, bet draugams tai atrodė, švelniai tariant, neįprastai…
