Sekite 15min Google
Tušetija – mažiausiai civilizacijos paliestas, istorinis Sakartvelo regionas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus.
Šis regionas išsidėstęs 900–4800 m aukštyje ir yra apsuptas kalnų grandinės, ilgus metus saugojusios šį kraštą nuo priešų antpuolių.
„Vieta, į kurią galima patekti tik vienu keliu, ne pačiu draugiškiausiu, neasfaltuotu, kartais nenuspėjamu, bet tiems, kas išdrįsta priimti šį iššūkį, jis atveria išskirtinio grožio gamtos vaizdus ir tūkstančius metų rašytą istoriją. Čia atvykus aplanko toks jausmas, lyg būtum spintoje radęs duris į praeitį, o gal net visai kitą pasaulį, su kitomis tradicijomis, kitokiais žmonėmis, kitokia gamta“, – pasakoja I.Ciesiūnaitė.
Jis atveria išskirtinio grožio gamtos vaizdus ir tūkstančius metų rašytą istoriją.
Pasak jos, tai bus patirtis, verta kiekvienos valandos planavimo, verta to nerimo kylant bekele 3 km aukštyje besidriekiančiais serpantinais, vingiuojant palei bedugnės kraštą, verta šalto vėjo, pučiančio per namo sienos plyšį – visa tai ir sudaro didžiausią įspūdį ir palieka neišdildomus prisiminimus.
„Iššūkiai kelionės metu, ne pačios patogiausios gyvenimo sąlygos – tai yra nuotykis, apie kurį ilgai pasakosite savo draugams ir artimiesiems“, – įsitikinusi I.Ciesiūnaitė.
Beje, šis regionas pasiekiamas vos kelis mėnesius per metus.
Istorija
Remiantis Tušetijoje rasta archeologine medžiaga, žmonės čia apsigyveno vėlyvajame bronzos amžiuje, tačiau Sakartvelo istoriniuose šaltiniuose informacijos apie Tušetijos regioną yra labai mažai. Šis itin nuošalus regionas saugo šimtus metų istorijos ir daug neatsakytų klausimų apie čia ilgus metus gyvenusius kalniečius.
Vieni iš įdomiausių objektų čia – Tušetijos bokštai. Šie aukšti akmeniniai statiniai buvo sukurti apsaugoti šeimas nuo įvairiausių pavojų: teikė prieglobstį atšiauriausiomis sąlygomis bei buvo naudojami kaip sargybos bokštai – tvirtovės, kuriose vietiniai slėpdavosi nuo priešų, čečėnų ir dagestaniečių atakų.
Šiuose bokštuose randamos ketaus gyvūnų figūrėlės, datuojamos IV–V a. Panašūs bokštai buvo statomi ir Svanetijos regione, tačiau jų statybos būdas ir architektūra gerokai skiriasi.
Tušetijoje statomi bokštai savo forma primena avilį, buvo statomi iš plokščių akmenų, juos dedant vienas ant kito, nenaudojant sutvirtinimo medžiagų. Iš pažiūros gali pasirodyti kaip primityvus ir nepatikimas statybos būdas, tačiau būtent šie bokštai šimtus metų padėjo apsiginti nuo priešo atakų, didžiulių sniego audrų ir nemaža dalis jų iki šiol stovi kalnuose, pasakodami savo ilgą ir sunkią istoriją.
Tušetijoje statomi bokštai savo forma primena avilį.
Iki šiol kiekviename Tušetijos kaime yra išlikę XVII–XVIII amžių gynybiniai ir signaliniai tvirtovės bokštai. XIX a. antroje pusėje gyvenamosios tvirtovės prarado savo gynybinę funkciją, pradėtas jų pertvarkymo ir naujo tipo gyvenamųjų namų su balkonais statybos procesas, atsižvelgiant į pasikeitusius socialinius-ekonominius poreikius bei architektūrinę estetiką.
VIII amžiuje Tušetija minima kaip Tsuketi kunigaikštystės dalis, esanti bendrose administracinėse sienose su Šiaurės Kaukazo gentimis, pavaldžiomis Sakartvelo karalystei – Chundzachų bendruomenei. IX amžiaus Ingušijos ir Dagestano krikščioniški paminklai rodo, kad krikščionybė regione turėjo būti išplitusi jau iki tų laikų.
Šaltinių teigimu, XVI amžiuje Tušetija buvo prijungta prie Kachetijos teritorijos karaliaus Levano iniciatyva. Tai pirmasis istorinis šaltinis, kuriame rašoma apie avių auginimą Tušetijoje vasaros sezonu, parsivarant jas žiemoti į Kachetijoje esančias ganyklas.
Kasmet čia vasaros sezonui atgenamos tūkstantinės bandos.
Tušetija nuo senų laikų žinomas kaip avių augintojų regionas. Vėlesniuose šaltiniuose, XVII amžiuje, Ekvtimo Takaišvilio ant akmens užrašytoje chartijoje minimi tušetai, kurie žiemos metu savo didelėms avių bandomis užpildydavo žemumose esančias ganyklas.
Avių auginimas iki šių dienų neprarado savo ekonominės svarbos Tušetijos regione, kasmet čia vasaros sezonui atgenamos tūkstantinės bandos, auginamos ir parduodamos net tik Sakartvele, bet ir už jo ribų. Tušetijos regione užauginta aviena yra vertinama kaip aukščiausios kokybės mėsa.
Be nuolatinių gyventojų
I.Ciesiūnaitė pasakoja, kad šiandien regione beveik neliko gyventojų, kurie čia praleistų visą sezoną. Daugiausiai žmonių čia atvyksta tik sezono metu, augina gyvulius bei priima turistus iš viso pasaulio.
„Kiekviename kaimelyje rasite šeimos tipo svečių namus, kuriuose galėsite pailsėti, paragauti vietinio maisto bei išgirsti įdomių istorijų iš gyvenimo kalnuose“, – pasakoja lietuvė.
Sostinė
Tušetijos sostinė, arba pagrindinė gyvenvietė – Omalas, kuris yra įsikūręs 1880 m aukštyje virš jūros lygio.
„Čia rasite daugiausiai vietų apsigyventi, informacijos centrą, nedidelį muziejų bei, atsitikus nelaimei, sulauksite bent minimalios pagalbos. Miestelis nėra didelis, tačiau būtent apie jį ir sukasi visas regiono gyvenimas.
Taip pat čia rasite kalnų gidų bei žirgų vedlių, kurie gali pasiūlyti įvairių maršrutų kalnuose, kurių nepamatysite važiuodami automobiliu", – pasakoja kelionių organizatorė.
Aukščiausia gyvenvietė Europoje
Taip pat ji išskyrė Bochorna – kalnų kaimą Tušetijoje, kuris yra įsikūręs 2345 metrų aukštyje virš jūros lygio, todėl jis oficialiai laikomas aukščiausiai apgyvendinta vieta Europoje.
„2014 metų duomenimis, šioje gyvenvietėje oficialiai gyveno tik vienas žmogus, tačiau to užteko išsaugoti šį aukščiausios gyvenvietės statusą. Ar tikrai šis žmogus ten gyvena visus metus – labai abejojama, nes kaimas būna nepasiekiamas 8–9 mėnesius per metus.
O štai kitame Sakartvelo regione – Svanetijoje, yra Ushguli gyvenvietė, kuri įsikūrusi 2200 metrų aukštyje, yra apgyvendinta visus kalendorinius metus. Šio miestelio gyventojai yra įsitikinę, kad aukščiausios gyvenvietės statusas turėtų būti perleistas jiems“, – pasakoja I.Ciesiūnaitė.
Sezoniškumas
Pasak jos, susiruošusiems aplankyti Tušetiją, reikėtų atsiminti, kad šis regionas yra pasiekiamas tik vienu keliu ir yra įsikūręs aukštai kalnuose, todėl patekti į jį galima tik šiltuoju sezono metu, kuris čia yra labai trumpas.
Kelionę reikėtų planuotis ne anksčiau liepos mėnesio.
„Paprastai jis prasideda birželio viduryje, kada kelias tampa išvažiuojamas, tačiau šiais metais kelias buvo atidarytas tik liepos mėnesį, todėl, norint būti užtikrintais, kad pavyks persikelti per kalnus ir patekti į šį regioną, – kelionę reikėtų planuotis ne anksčiau liepos mėnesio.
Snigti čia pradeda irgi gerokai anksčiau nei kituose regionuose, todėl po rugsėjo vidurio važiuoti nepatartume. Kelią stipriai užsnigus gali tekti likti ir žiemoti“, – pataria kelionių organizatorė.
Pasak jos, Abano Pass yra dažnai tituluojamas kaip pavojingiausias kelias Europoje – ir tai yra vienintelis būdas pasiekti Tušetijos regioną.
„Tai yra aukščiausia kalnų perėja, dažniausiai atidaroma pirmoje vasaros pusėje, uždaroma ankstyvą rudenį. Likusį laiką šis kelias būna uždarytas dėl gausaus sniego, lavinų ir nuošliaužų pavojaus.
Abano Pass yra dažnai tituluojamas kaip pavojingiausias kelias Europoje.
Šis kelias nėra asfaltuotas, jo plotis kai kuriose vietose nėra pakankamas prasilenkti dviem automobiliams, ką jau kalbėti apie sunkesnį transportą, neturi atitvarų ar apsauginių tinklų griūties atveju – taigi reikalauja nemažai žinių ir vairavimo įgūdžių“, – pasakoja kelionių organizatorė.
Nėra degalinių
Tušetijoje nėra degalinių, prekybos centrų ar restoranų, todėl būtina viskuo pasirūpinti iš anksto.
„Visada patartina turėti papildomą kuro baką, nes automobiliai kalnuose vartoja gerokai didesnį kuro kiekį, nei iš pradžių rodys skydelis.
Taip pat nusipirkite užkandžių bei gėrimų, kurie kalnuose kainuos gerokai brangiau arba jų iš viso nerasite.
Tušetijoje nėra degalinių, prekybos centrų ar restoranų.
Kita vertus, dėl restoranų galvos sukti nereikėtų – viešbučiuose galima užsisakyti ir pusryčius, ir vakarienę – valgysite natūralų, šeimininkų paruoštą šviežią bei tradicinį maistą“, – vardija I.Ciesiūnaitė ir perspėja, kad prabangos šiame regione nerasite, visi šeimos viešbučiai įrengti panašiu stiliumi ir yra paprasti, bet jaukūs.
„Tiesa, yra vienas tikrai brangus viešbutis, su visais patogumais, tačiau jo kaina siekia triženkles sumas, o ir gyvendami tokiame nepajausite autentikos, neparagausite naminio maisto ir nepažinsite vietinės kultūros. Todėl žmonėms, mėgstantiems civilizaciją ir patogumus, šis regionas – ne pats geriausias pasirinkimas.
Prieš rezervuodami vietą viešbutyje išsiaiškinkite, ar vonios kambarys yra tame pačiame pastate (esant šaltam orui nesinorės bėgti keliolikos metrų iki artimiausio tualeto ar dušo), paprašykite kambario bei valgomojo nuotraukų, paklauskite, ar bus kur pasikrauti mobiliuosius įrenginius – šiame regione tokie, atrodytų, juokingi ir elementarūs klausimai gali padėti išvengti daugybės nesusipratimų“, – patarimais dalijasi I.Ciesiūnaitė.
Tradicijos
Lietuvė priminė, kad, atvykus į šį regioną, labai svarbu rodyti pagarbą senosioms regiono tradicijoms. Pasak kelionių organizatorės, nors kai kurios jų gali pasirodyti kiek keistokos ir seksistiškos – visgi čia esate svečias.
„Nederėtų rodyti savo nepasitenkinimo pamačius ženklą, jog į tam tikras teritorijas moterims įžengti yra draudžiama, nesistenkite perkalbėti vietinių ar specialiai peržengti nurodytą ribą – tai yra jų senoji kultūra bei tradicijos, kurios nesikeičia jau šimtus metų ir mūsų pareiga jas gerbti.
Tokius ženklus galite pamatyti prie senųjų religinių vietų ar vyresniųjų šeimos vyrų sudaromos tarybos susirinkimo vietų, kurios buvo skirtos spręsti rimtiems kaimo ar gyvenvietės klausimams.
Taip pat moterims nederėtų rodyti iniciatyvos pasakyti prie stalo tostą, nors tai yra priimta ir leidžiama jau beveik visuose Sakartvelo regionuose, visgi Tušetijoje, sėdint prie stalo su vietiniais vyrais, leiskite jiems vesti kalbas ir būkite dėkingi už suteiktą galimybę sėdėti prie vieno stalo“, – vardijo I.Ciesiūnaitė.
Kol kas išlieka mažiausiai civilizacijos paliestu kraštu, kurį aplankyti gali kiekvienas norintis.
Nors kai kuriuos gali išgąsdinti sunkiai pasiekiamas Tušetijos regionas, pasak kelionių organizatorės, ši vieta yra tikrai išskirtinė ir kol kas išlieka mažiausiai civilizacijos paliestu kraštu, kurį aplankyti gali kiekvienas norintis.