Didžiąją salos dalį užima turistų mėgstamas nacionalinis parkas, garsėjantis kasmetiniu reiškiniu – dešimčių milijonų raudonųjų krabų migracija iš miško į jūrą. Tačiau nuostabią gamtą gožia tamsi šios salos istorija, apie kurią pasakoja „The Economist“.
Salos prakeiksmas – fosfatai
1615 m. ši sala buvo pastebėta praplaukiančio britų laivo. 1643 metų Kalėdų dieną ją pakrikštijo Rytų Indijos kompanijos kapitonas britas Williamas Mynorsas.
Daugiau nei 200 metų krabai dabar Australijai priklausančioje Kalėdų saloje gyveno ramybėje. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje buvo atrasta, kad sausumoje jie gyvena ant fosfatinės uolienos nuosėdų klodų. Tuo metu pasaulyje sparčiai augo gyventojų skaičius, o juos išmaitinti reikėjo vis daugiau maisto. Aukštos kokybės fosfato trąšų paklausa augino kainas. Didžioji Britanija Kalėdų salą oficialiai aneksavo 1888 metais, o 1897-aisiais du britų verslininkai įkūrė kompaniją „Kalėdų salos fosfatai“ (CIP) ir pradėjo kasti išteklius.
Sala nešė turtus. Bene didžiausius turtus sukaupė vyras, vardu Ongas Samas Leongas, užsidirbęs iš antros būtiniausios kasyklų žaliavos – kalnakasių. Jis mirė 1917 m. ir jo kapas tebėra didžiausias didžiulėse kinų kapinėse, esančiose Singapūro, iš kurio Britanija valdė Kalėdų salą, širdyje.
Ongas tiekė darbininkus daugiausia iš skurdo nualintų pietų Kinijos kaimų. Jie paniekinamai vadinti kuliais (angliškai – coolie). Žodis kulis yra kilęs iš kiniškų rašmenų, apibūdinančių kančią ir jėgą.
„Kančia per jėgą“ – ir tinkamas Kalėdų salos istorijos pavadinimas, kurią parašė Johnas Huntas, buvęs Australijos valstybės tarnautojas, gyvenęs ir dirbęs saloje. J.Huntas knygoje aprašo Ongo verslo modelį. Ongas ne tik aprūpino salą darbininkais, jis taip pat tiekdavo jiems opiumą, įkūrė viešnamius bei azartinių lošimų barus, kad jo atvežti darbininkai savo sunkiai gautą uždarbį išleistų Ongui priklausančiose įstaigose. Taip šiems žmonėms tapdavo vis sunkiau sukaupti pinigų kelionei namo.
Bet daugelis darbininkų mirdavo saloje taip ir nesugrįžę namo. Kai kurie mirdavo dėl nelaimingų atsitikimų darbe, sutraiškyti po sunkvežimių, vežančių akmenis, ratais. Saloje trūko tinkamos medicininės priežiūros, maistas buvo prastas. Dėl to darbininkai buvo itin pažeidžiami beriberi ligos, kuri ypač išplito amžių sandūroje. Beriberi liga atsirasdavo dėl nepakankamo vitamino B1 kiekio organizme. Susirgus sutrinka virškinimo, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla. 1901 m. beriberi nužudė 239 žmones – daugiau nei ketvirtadalį Kalėdų salos gyventojų.
Japonų karo grobis
Vėliau didžiuliai mirtingumo rodikliai smarkiai sumažėjo, tačiau beriberi vis dar išliko grėsme. Ir tuomet į salą atėjo Japonijos ginkluotosios pajėgos. Kalėdų sala buvo piečiausias jų užkariavimas Antrojo pasaulinio karo metu.
„Sala buvo apiplėšta. Buvo vienas išprievartavimas, pasibaigęs moters mirtimi. Moterys buvo priverstos grįžti į viešnamį. Nebuvo egzekucijų, bet žmonės buvo mušami, vykdyti kankinimai, siekiant gauti informacijos. Badu niekas nemirė“, – knygoje rašo J.Huntas.
Nors japonų okupacija salai atnešė daug nelaimių, vis dėlto, J.Hunto vertinimu, Kalėdų saloje ji nebuvo tokia žiauri, kaip kai kuriose kitose britų kolonijose ar Kinijoje.
Po karo Kalėdų sala administraciniu požiūriu liko Singapūro dalimi. 1948 m. Australijos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės įsigijo įmonę „Kalėdų salos fosfatai“. Dar po dešimtmečio sala tapo Australijos teritorija. Daugelis gyventojų buvo prieš savo valią repatrijuoti į Singapūrą, Malaiziją ar Kiniją, kol 1973 m. buvo paskelbta apie savanoriško persikėlimo schemą.
Dešimtajame dešimtmetyje fosfato kasyba nutrūko, nes uolienų klodai buvo tušti. Šiandien saloje likę apie 2000 gyventojų yra daugiausia fosfato kasyklose dirbusių žmonių palikuonys.
Netrokštama stotelė
Šį šimtmetį prie nuolatinių salos gyventojų kartais prisijungdavo tūkstančiai čia būti nenorinčių lankytojų. Nuo 2001 m. pabaigos prieglobsčio prašytojai, laivais pandantys patekti į Australijos žemyninę dalį, būdavo sulaikomi ir gabenami į Kalėdų salą.
Tai buvo viena iš vyriausybės politikos priemonių, skirtų atgrasyti būsimus migrantus nuo bandymų nelegaliai pasiekti Australiją. Iki 2013 m. tokių atvykėlių buvo apie 3000. Ši vyriausybės politika buvo prieštaringa ir kartais sukeldavo protestus tarp sulaikytųjų, kurie 2011 m. padegė gyvenamąjį kvartalą.
2014 m. 375 žmonių paskelbė bado streiką. Sulaikymo centras buvo uždarytas 2018 m., tačiau nuspręsta, kad poreikiui atsiradus jį būtų galima vėl panaudoti. Šiuo metu jame gyvena tik viena keturių asmenų šeima, kurios deportacija į Šri Lanką pernai rugpjūtį skrydžiui įpusėjus buvo sustabdyta teismo įsakymu.
Džiunglės, rykliai ir krabų stebuklas
Nepaisant niūrios salos praeities, šiandien joje galima pasimėgauti ramybe ir nuostabia gamta.
Dėl šiltos temperatūros ir gausaus kritulių kiekio Kalėdų sala yra ypač palanki beveik visų laukinių gyvūnų rūšių klestėjimui. Beveik du trečdaliai salos yra nacionalinio parko žemė, kurio takai yra labai populiarūs tarp paukščių stebėtojų, rašo travelandleisure.com.
Džiunglėse – begalė lankytinų vietų. Hju Deilio (angl. Hugh‘s Dale) krioklys pasiekiamas tik žygiuojant per atogrąžų miškus. Žygeiviai pakeliui gali grožėtis didžiuliais Taičio kaštonais su masyviomis šaknimis, kurie primena Viduržemio medžius iš J.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovo“. Žyguojant reikia nepamiršti žiūrėti po kojomis – žemė gali būti nusėta raudonais krabais, mat ši sala – jų namai.
Pasiekus krioklį verta po juo ir palįsti. Jo vanduo ne tik pakankamai švarus gerti, tačiau dar ir vietinių budistų laikomas šventu, kurie tiki, kad tai yra salos „vandens visatos“ centras.
Nors sala nualinta įvairių įvykių, visgi salos paplūdimiai išvengė žiaurios žmogaus rankos. Aplink siaurą salos atogrąžų rifą galima rasti įvairiausių spalvingų žuvų. Salą lapkričio-balandžio mėnesiais aplanko ir didžiausia pasaulyje žuvis – bangininis ryklys. Salos lankytojai gali plaukioti su delfinais, rajomis, jūros vėžliais ir grožėtis daugiau nei 88 koralų rūšimis.
Visgi žymiausias salos išskirtinumas – krabai. Kalėdų sala gali pasigirti didžiausia sausumos krabų įvairove ir tankumu palyginti su bet kuria kita pasaulio sala. Čia taip pat vyksta stulbinantis gamtos reiškinys. Kiekvieną spalį, prasidėjus drėgnajam sezonui, 120 milijonų raudonųjų krabų pradeda savo kelionę iš miško gelmių į jūrą.
Dėl to didžiuliai salos plotai pasidengia ryškiai raudonais judančiais taškeliais. Šį reiškinį būtina pamatyti dėl didžiulio krabų kiekio. Dėl jų migracijos netgi būna uždaromi tam tikri keliai, kad krabai galėtų saugiai praeiti. Šis Kalėdų salos reiškinys vadinamas vienu iš pasaulio gamtos stebuklų.
