Kambodžos sostinė Pnompenis yra Azijos mastais nedidelis miestas, kur gyvena apie 1 mln. gyventojų. Miesto centras, kur rasite visus svarbiausius objektus yra lengvai pasiekiamas iš tarptautinio „Pochentong“ oro uosto per gerą pusvalandį. Skirtingai nei aplinkiniai Pietryčių Azijos miestai, Pnompenis nors ir gausus gyventoju, vis gi išlieka ramus ir alsuoja post-kolonijine dvasia labiau nei modernumu ir „progresu“. Keliautoją pasitinka beveik europietiški dydžiai, kuriuos galima įveikti viešuoju transportu arba individualiai pasikinkius motorolerį, tuk-tuk'ą ar dviratį. Čia rasite visai dar sveiku protu įveikiamą chaosą gatvėse ir sąlyginai ramų miesto gyvenimo tempą ir, kaip ir visur šiame regione, besišypsančius žmones.
Pagrindinėse miesto gatvėse dominuoja beveik nepakitusi nuo prancūzų laikų post-kolonijinė architektūra ir akis raižo „naujasis“ khmerų dizainas – tiek viešieji tiek gyvenamieji pastatai yra gan masyvus, dažnai puošiami aukso ar sidabro spalvos papuošimais arba tiesiog apkabinėjami pigia kiniška plastmase, akį patraukia fantastiški ornamentai ir milžiniškos skulptūros nudažytos super ryškiomis spalvomis. Tikras eklektikos mėgėjas ras kuo pasidžiaugti!
Kambodžos sostinė, kaip ir kiekvienas Azijos miestas turi savo ypatumų. Norint jį geriau pažinti smalsiam keliautojui rekomenduočiau tiesiog atsipalaiduoti ir pasileisti menkai turistų dar išvaikščiotais maršrutais.
Pats miestas gerokai nukentėjęs po septyniasdešimtųjų Raudonųjų Khmerų režimo. Pastaraisiais metais miestas keliasi iš griuvėsių taip greitai, kad net ir ilgalaikiai miesto gyventojai vis primena, jog kasdien atranda naujų vietų – restoranėliai, kavinės, mažos parduotuvės kyla ant kiekvieno kampo ir didesnės sankryžos, kas mėnesį atsidaro nauji viešbučiai, barai, restoranai.
Čia nėra didelių, aukštų pastatų, arba unikalios labai išskirtinės senovės architektūros, dėl kurios lankytojų nestokoja aplinkiniai megapoliai: Hanojus ir Saigonas Vietname, Bangkokas Tailande arba Kuala Lumpuras Malaizijoje. Milžiniškų urbanistikos šventovėmis drąsiai vadintinų miestų kontekste, Pnompenis išlieka paprastas ir visgi savitas taškas žemėlapyje. Apsižvalgykim!
Transporto magija
Šiame mieste nėra nuolatinių žmonių minių, transporto dalyvių grūsties, dieną naktį netylančio eismo gaudesio, išmetamųjų dujų debesis čia susidaro labai retai, dažniausiai pirmadieniais kai visi po darbų skubame namo tvarkyti savo kasdieninės ryžių dozės.
Piko valandomis miestas prisipildo lėtai judančių eismo dalyvių, kur kiekvienas manevras atliekamas lėta sukantis, garsiai riedant per kliūtis ir aitriai spiegiant stabdžiams. Vidurdienio ir pavakarės džiazas gatvėse turi savito šarmo. Turiu pripažinti, kad ne iškarto man tas manevravimas Azijos gatvėse patiko. Prireikė kelių savaičių kol išmokau savo dviratę transporto priemonę bent jau padoriai nulaikyti rankose.
Atgal iš miesto centro į pigius būstus priemiesčiuose skubantys khmerai vakarais drauge išgyvena dienos pabaigos ritualą. Tuomet iš visų peržengiamų gatvių, zuja nesibaigiantys motoroleriai, protu nesuvokiamomis trajektorijomis važinėja, vaikšto ir juda žmonės, transporto priemonės ir kartkartėmis gyvuliai.., Agresyvus ir intensyvus eismas yra labiau būdingas greta esančiam Vietnamui ar Tailandui. Čia mes viską atliekame lėtai, o ir skubėti Kambodžoje tikrai nėra kur... taip kaip gatvėje juda eismas, taip apskritai veikia ir pati šlovingoji Pietryčių Azijos karalystė.
Šlovinga praeitis ir greitas progresas
Dabartiniais laikais ar septintame dešimtmetyje Pnompenis gyvenęs viduriniosios klasės khmeras beveik niekuo nesiskyrė nuo tuo pat metu bet kuriame iš Europos didmiesčių gyvenusio prancūzo, dano, vokiečio ar italo. Šalis klestėjo, kolonijiniai santykiai su Prancūzija leido importuoti į šalį geriausias Europos tradicijas, o kai kuriems pasiturintiems khmerams tai reiškė labai ekstravagantišką gyvenimą su geriausiomis prancūzų kultūros tradicijomis.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Karališki sodai |
Ne tik karališkoji šeima, bet ir nemažas būrys karaliaus rūmams priklausančių turėjo visas miesto gyvenimo privilegijas ir galėjo gyventi urbanizuoto miestelėno gyvenimą nesusimastydami, jog visa tai tėra išties yra tikrai labai gera, sėkminga, kokybiška Europos kopija tropiniame klimate. Iki pat Raudonųjų Khmerų įsiveržimo į miestą ir konflikto su Vietnamu pabaigos vidurinioji klasė Pnompenyje turėjo: keturis vietos teatrus, daugiau nei šešis įvairaus lygio kino teatrus, du didelius teatrus po atviru dangumi, kur bent kartą per mėnesį rodomi įvairūs spektakliai (dažniausiai folkloro temų adaptacijos), karališkojo baleto trupę, nuolat pasipildantį tradicinės muzikos atlikėjų būrį.
Geriausiomis frankofoniškomis tradicijomis šaltajame Europos žemyne greitai užsidegęs tuometinis šalies karalius Norodomas Sihanoukas išties padarė viską, kad pamažu tropinėje valstybėje atsirastų labai savita, unikali muzikos, šokio ir teatro scena. Karališkoji šeima dėjo nemažai pastangų, tam, kad sukurtų savitas, tik khmerams būdingas tradicijas – pats karalius rūpinosi ir visaip prisidėjo prie kiekvieno bent kiek talentingo muzikanto, dainininko ar dailininko lavinimo ir gerovės.
Pirmiausia reiktų vizitą pradėti nuo Kambodžos Karališkųjų Rūmų, kurie yra iki šiol oficiali šalies karališkosios šeimos rezidencija.
Pačioje miesto širdyje ryškiai geltonai nudažyti Kambodžos Karališkųjų Rūmų pastatai, čia rasite garsiuosius khmerų sodus – įvairiausias tropikų gėles, ryškiaspalvius žiedus, visada žalias pieveles ir nemažai visokiausių šventų ir žemiškų pastatų.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Tropinė žaluma Pnompenyje |
Pirmiausia aplankykite įžymiąją Sidabrinę Pagodą, elegantišką khmerų senosios architektūros perlą. Ilgai restauruota ir pagaliau vėl atidaryta lankytojams ši nedidelė šventyklėlė viduje turi mažą tačiau vertingą brangenybių kolekciją: daug Budos statulėlių, šventųjų vėliavų, raštų ir religinių simbolių. Nors Raudonųjų Khmerų režimo klestėjimo metais didžioji dalis šalies nacionalinių vertybių buvo nuniokota arba paprasčiausiai išvogta dalį gėrybių pavyko susigrąžinti ir išsaugoti. Dabar visas šias gėrybes galima pamatyti viešai. Kai pirmą kartą lankiausi Kambodžoje 2009 metais, kartu su savo studentais (tuo metu dėstytojavau viename iš privačių universitetų), mokinukai šio vizito labai laukė ir džiaugsmingai fotografavosi prie kiekvieno didesnio objekto.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Budos statulos |
Karališkieji rūmai taip pat labai dažnai lankomi vienuolių, jiems tai yra vienas iš svarbiausių piligriminės kelionės taškų, todėl jų tradicinis apelsino spalvos apdaras dažnai šmėžuoja palei laiptus ir pagodų kolonas, kur tik galima rasti bent kiek šešėlio. Ypač gražiai atrodo vienuolių būreliai vakarais, kai iš įvairių Pnompenio vietų universitetuose ar mokyklose nemokamai studijuojantys vienuoliai susirenka atgal į savo šventyklas. Gabiausi vienuoliai savo entuziasmu, miklumu ir talentais lenkė ir geriausius mano studentus.
Tuo metu, vertindama iš savo kaip dėstytojos pozicijų, dažnai pagalvodavau, jog tai, matyt yra kieta disciplina ir daug daug darbo. Nors drovūs, tačiau be galo darbštūs ir net dažnai labai principingi vienuoliai buvo stropūs mokiniai ir visada ateidavo į pamokas pasiruošę ir pasitempę. Neretai būdavo drovūs pamokose ir nedrąsiai skaitydavo savo tekstus viešai ar atvirai reikšdavo nuomonę vienu ar kitu klausimu.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Kambodžos vienuoliai |
Per kelis mėnesius, kiek paprastai trukdavo vienas semestras, man pavyko juos kažkiek atsirakinti ir prakalbinti. Jei viešai nedrįsdavo, tai vėliau jau savo rašiniuose neretai vienuoliai man atverdavo mažas kasdienio gyvenimo paslaptis: pasakodavo apie kasdienę rutiną dienas leidžiant toje pat pagodoje, dalindavosi nerimais dėl šeimos ir artimųjų gerovės ar sveikatos, sielvartavo dėl griežtos ir tarsi nereikalingos disciplinos ir abejojo savo sunkiai dabartinėse realijose pritaikomos veiklos verte. Nors tradicines vienuolio visuomenines funkcijas – rūpintis dvasine aplinkinių gerove, dalyvauti krikštynose, laidotuvėse ir keliuose religiniuose ritualuose – ir toliau khmerų visuomenė laiko svarbiomis.
Vis dėl to, dažnas vienuoliukas savo rašiniuose man pripažindavo, jog abejoja vienuolystės verte – nors vienuolio statusas yra vertingas, tačiau vis sunkiau išlaikomas tokiu, kai vienintelis vienuolio išgyvenimo šaltinis yra aukos, o šios tirpsta visai tautai tolydžio tampant vis labiau vartotojiška. Tie patys vienuoliai taip pat troško turėti tuos pat daiktus kaip ir jų „civiliai“ bendraamžiai, troško gražaus ir patogaus gyvenimo „kaip iš filmų“. Tokiomis temomis mes dažnai bendraudavome raštu. Štai dar viena priežastis, dėl kurios pamėgau savo naująją profesiją ir su malonumu ėjau į klasę ankstyvais rytais.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Java galerija |
Visai greta geltonų rūmų komplekso būtinai aplankyti pačią pirmąją Pnompenio meno galeriją „Java“ (http://javaarts.org) atidarytą dar 2000 m. išties, tai pirmoji Kambodžos meno galerija išauginusi naująją menininkų kartą. Daugelis šiuolaikinių Kambodžos tapytojų ir menininkų savo pirmąsias parodas kaip tik ir išsikabino būtent ant „Java“ sienų. Šiandien galerija po savo stogu sujungia ir daugiau veiklų – vienija aktyvistų bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, valstybės institucijų interesus ir meno žmones. Atnaujintoje kolonijinių laikų viloje įsikūrusi jauki kavinė dažnai pietų metu būna sausakimša, jei ne vietiniai, tai vadinamieji „kupriniautojai“ dažnai čia mėgsta nusėsti pasilepinti maisteliu ir interneto sparta.
Kitas mažai žinomas Pnompenio objektas, kurį labai mėgstu aplankyti, kiekvieną kartą, kai esu Kambodžoje, yra „Bophana“ audio vizualinis centras. Įstaiga skambiu pavadinimu „gėlės žiedas“ (išvertus iš khmerų k.) yra tikras lobynas audio ir video įrašų mėgėjams. Tai vieno pirmųjų Kambodžos dokumentikos kūrėjų režisieriaus Rithy Panh devynedešimtaisiais aktyviai kūrusio ir fiksavusio naujai atsirandančios valstybės susikūrimą, daugelio metų darbo rezultatas.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Senas kolonijinis autentiškas pastatas |
Apsilankę Kambodžos sostinės audiovizualinio paveldo centre (http://www.bophana.org) galite peržiūrėti daugiau nei 30 000 audio ir video klipų kuriuose fiksuojami spalvingi šokio spektakliai, dainos, procesijos, teatro pasirodymai, pirmieji dokumentiniai filmai, ir archyviniai įrašai iš specialių karališkosios šeimos fondų išsaugoti ir atrestauruoti iš juostų išlikusių po Raudonųjų Khmerų invazijos. Dalis archyvinių video yra nufilmuoti dar prieškario Kambodžoje - trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Reyum įėjimas |
Dar vienas taškas lankytojo žemėlapyje yra nedidelė, bet labai verta dėmesio meno galerija – andropologijos tyrimų centras pavadinimu „Reyum“ (http://www.reyum.org). Šioje erdvėje dieną paprastai yra pardavinėjami menininkų darbai, o popietėmis būtent čia vyksta meno dirbtuvės ir dailės pamokos talentingiems vaikams ir paaugliams iš nepasiturinčių šeimų. Kas kelis mėnesius keičiama ekspozicija yra vertinga miesto lankytojui. Mažai lankoma vietelė tikrai verta didesnio dėmesio, ypač besidomintiems istorine antropologija, mat nemažai kolekcijų kaip tik ir sudaromos tarsi ir per antropologinę prizmę, taigi galite nuolat tikėtis naujų atradimų. Mat temos kinta ir eksponatai atspindi vis kitus khmerų gyvenimo aspektus.
Dar vienas tikras perlas Pnompenio neatrastų vietų sąraše yra „Sovanna Phum“ šokėjų ir aktorių trupė, kuri prieš gerus septynis metus sėkmingai atgaivino vieną seniausių meno rūšių Kambodžoje – šešėlių teatrą (httųp://shadow-puppets.org). Nors daugelyje Pietryčių Azijos regiono šalių ištaigingi ir pompastiški šešėlių teatro pasirodymai daugiausiai gaminami turistų vilionėms ir pramogai, pati „Sovanna Phum“ trupės veikla ir jų kuriamas teatras yra labai netipinis. Pirmiausia, tai kad Kambodžos variantas visgi yra labai nekomercinis. Pati trupė repetuoja kiekvieną savaitės dieną ir vakarais į atviras repeticijas kviečia žiūrovus. Šešėlių Teatro pasirodymai vyksta visai be komercinio prieskonio, greičiau atvirkščiai. Kolektyvas įsikūręs visai neišvaizdžiame pastatėlyje, kur tikrai neįžvelgsi komercijos ar kičo. Į viešus pasirodymus, kurie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, renkasi vietiniai užsieniečiai ir turistų grupelės iš anksto pagal susitarimus rezervavusios vietas. Pasirodymas savo dvasia ir vieta labiausiai primena Mažąją Vilniaus Dramos teatro salę – kamerinis ir sakyčiau net kuklus, nieko bereikalingo. Pajamos iš spektaklių yra pagrinde skiriamos aktorių ir visos komandos honorarams.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./"Sovanna phum" trupė |
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./"Sovanna phum" |
Dar viena netikėtai smagi vieta apsilankyti – vokiečių kultūros centras arba „Goethe Institut'“. Prieš geras dvi dešimtis metų, dar ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais startavęs kaip nedidelis „Goethe's instituto“ meno projektas, šiuo metu vokiečių kultūros centras „Metahouse“ yra pilnavertė, stipri ir vis tolydžio auganti kultūrinė zona. Čia dažnai vyksta įvairūs renginiai, naujų kūrėjų pristatymai ir parodos. Prieš kelis metus tapus ilgamete Kambodžos rezidente, būtent „Metahouse“ naktiniai kino seansai ant stogo, renginiai ir koncertai palaikė atvykėlio kultūrinį pulsą. Gera atmosfera ir smagūs filmai – vakaras garantuotas.
Tokias vieteles rekomenduočiau aplankyti šioje Pietryčių Azijos sostinėje. Ir pabaigai, pažvelgus į miestą naujai (mat neseniai vėl aplankiau Pnompenį, po veik pusantrų metų pertraukos) pagrindinis motyvas šiame mieste – atsinaujinimas ir judesys. Beveik nėra gatvės centrinėse miesto erdvėse kur nebūtų naujų restoranų, parduotuvėlių ar užeigų. Taigi linkių gerų atradimų ir malonumo keliaujant. Jei turite klausimų – galime susisiekti ruta at toostis taskas kom.
