Sekite 15min Google
Radau, kad prancūzų romanistas Alexandre Dumas 1858 m. po jį keliavo ir aprašė savo nuotykius knygoje „Kaukazas“. Tai beletrizuotas kelionės dienoraštis, pateiktas dokumentinės prozos stiliuje.
Panašiai, tik vėliau, apie keliones „Svečiuose pas 40 tautų“ aprašė tarpukario žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius.
„Kaukazas“ į lietuvių kalbą nėra išverstas. Skaitmenines knygas nelabai mėgstu skaityti, nėra popieriaus kvapo – „tiesioginio sąlyčio“ su aprašomais įvykias, tačiau kai turinys yra svarbesnis už įpročius, tenka juos keisti.
Azerbaidžanas, buvusi Persijos provincija, vėliau sovietinė respublika, tarsi turinti kažką bendro su Užkaukazės respublikomis Gruzija (Sakartvelu) ir Armėnija, tačiau kitokia, rafinuotesnė, kontrastiškesnė, daugiau konservatyvesnė ir galbūt paslaptingesnė.
Baku pribloškė moderniais pastatais ir ištaigumu.
Šios trys respublikos 1918 m. buvo sukūrusios Užkaukazės Federacinę Demokratinę Respubliką, kuri gyvavo vos mėnesį, subyrėjo dėl vidinių nesutarimų ir išorės spaudimo.
Mane Baku pribloškė moderniais pastatais ir ištaigumu – dangoraižiai projektuoti geriausių pasaulio architektų, centrinėse gatvėse nebūna kamščių – šešios kelio juostos iš abiejų pusių, naviguojant su GPS‘u į reikamą kelią, norint išsukti, patenki iš trečio karto... Baku vadinamas Kaukazo Dubajumi.
Miestas nusidriekęs per didelę Apšerono pusiasalio dalį. Baku gyvena XXI a., o išvažiavus už jo ribų, patenki visu amžiumi atgal.
Baku vadinamas Kaukazo Dubajumi.
Atvykstame į Baku senamiestį – jis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų paveldo sąrašą. Čia mus apspinta būrys gidų, primigtynai siūlančių savo paslaugas. Bruka mums vizitines korteles, liepia užsirašyti jų telefono numerius.
Nustebina, kad į Mergelės bokštą bilietams nėra nuolaidų nei žurnalistams, nei senjorams, yra tik trigubai mažesnė kaina vietiniams.
Senamiestis – išblizgintas, primenantis Tbilisį, kainos kavinėse nemažos. Veikianti XVIII a. Agha Mikayil Bath autentiška persiška pirtis kviečia užeiti, tačiau, kai karštis lauke lyg pirtyje, geriau būti pavėsyje.
Stebina, kad nebegali susikalbėti rusiškai. Jaunimas nemoka, tačiau ir angliškai kalba silpnai.
Stebina, kad nebegali susikalbėti rusiškai.
Širvanšachų rūmai – XV a. kompleksas, įtrauktas į UNESCO pavaldo sąrašą, todėl laukėme kažko ypatingo, deja, jie nepritrenkia, kuklūs, primenantys Centrinės Azijos senuosius pastatus.
Senamiestyje ieškau tos vietos, kurioje buvo filmuojamas filmas „Briliantinė ranka“ ir aktorius Jurijus Nikulinas paslydęs nugriūva, tariamai susilaužęs ranką. Dabartiniam jaunimui šis filmas – nežinomybė, o mūsų kartai – linksmas ir kultinis.
Užsukame ir į užeigą „Čiort poberi“ (Veliniai griebtų) pavadinimu, kur ši frazė nuskambėjo kaip sutartas slaptažodis. Atsigėrus granatų vyno, galime nusifotografuoti su atkurtais filmo aktorių muliažais. Šioje vietoje apsilanko nemažai vyresnio amžiaus turistų.
Karštis rugpjūčio mėnesį Baku verčia iš koto. Apėję senamiestį, leidžiamės į pakrantės promendą, kur pavėsyje galime pasigrožėti mini „Venecija“ – kanalu plaukiojančiais laiveliais, suvalgyti ledų, pasigrožėti tolumoje plazdančia aukščiausia pasaulyje vėliava ir Baku įlanka. Tai Kaspijos jūra arba didžiausias pasaulyje ežeras.
Štai kaip ją aprašė A.Dumas: „Prieš mane atsivėrė Kaspijos jūra. Ji buvo mėlyno safyro spalvos. Jos paviršiuje nebuvo matyti nė vienos mažiausios bangelės. Jūra buvo rami tarsi stepė, kuri atrodė kaip jos tęsinys. [...] Kada nors pamažu senkanti jūra pagaliau pavirs dideliu smėlio ežeru arba bent jau vienu iš tų sūrių baltų druskoežerių, su kuriais susidūrėme Kirgizijos ir Nogajų stepėse.“
Jau XIX a. jūra po truputį seko, apie tai rašo ir A.Dumas – apsilankęs Kobustano valstybiniame istoriniame meniniame rezervate, kur uolų nacionaliniame parke yra virš 6000 priešistorinių 40 000 metų senumo piešinių-petroglifų. Nuo plynaukštės tolumoje gerai matosi kaip kasmet Kaspija atsitraukia, palikdama išdžiuvusius uolingos pakrantės plotus.
Gidas, pasakodamas apie UNESCO saugomus petroglifus, prasitaria, kad jūra galbūt senka dėl siurbiamos iš žemės gelmių naftos susidariusių ertmių, gal dėl pagrindinio Kaspijos intako Volgos sumažėjusio vandens lygio, tačiau tai akivaizdžiai matoma plika akimi...
Antroji perskaityta knyga, kuri mane lydėjo kelionėje – Pranaičių Julės „Iš kelionės po Europą ir Aziją“. 1911 m. Julija Pranaitytė kartu su Banaičių dukra Salomėja, keliaudama į Centrinę Aziją pas brolį kunigą Justiną Bonaventūrą Pranaitį, aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tbilisį, plaukė Kaspijos jūra, važiavo gruzinų karo keliu. Visi patirti nuotykiai buvo aprašyti knygoje „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, iliustruotoje jos pačios fotografijomis.
Taip Julija Pranaitytė tapo pirma Lietuvos keliautoja-rašytoja: „Baku tai vienas seniausių Persijos miestų ir tik vėlesniais laikais pateko į rusų globą. Čia dar neseniai užgesinta Amžinojji šventa ugnis, kuri degus būk nuo paties Zoroastro gadynės. Kaip rodo padavimai, Zoroastras gyvenęs dar pirma Kyro Didžiojo, persų viešpatijos įkūrėjo, t.y. pirmiaus 600 metų Kristui negimus. Zoroastras gi įsteigęs ugnies garbinimo tikybą, kuri ilgainiui plačiai išsiskleidė Rytų tautose. Toji tikyba Persijoj buvo savo garbės čiukure tarpe šeštojo ir septintojo amžių. Mete 635 Persiją užkariavę arabai kardu privertė ugnies garbintojus priimti islamą.“
Atešgaho ugnies šventykla – labai įdomus objektas, išlaikęs archaišką zoroastrizmo dvasią, kur juntamas tarsi sustojęs laikas – nei islamas, nei sovietmetis jo esmės nepakeitė. Čia ir dabar atvyksta piligrimų iš viso pasaulio, nusilenkti iš žemės gelmių sklidinai, per amžius degančiai, Ugniai.
Baku pavadinimas yra kilęs iš senosios persų kalbos Baga, Bagavan, kuris reiškia Dievą, jis įsivyravo sasanidų valdymo laikais. Atešgaho sinkretinėje šventykloje šiandien įkurtas muziejus, tačiau kartu su plazdančia liepsna ore plevena ir sakralioji Ugnis, pasak legendų, Prometėjo dovanota žmonijai.
Tarp elito ir darbo liaudies yra didelė praraja.
Valgome arbūzą, pirktą turgelyje, ilgai rinktąsį ir derėtąsį. O jau skanumas jo: nepernokęs, todėl traškus – chrum, chrum ir saldus, net burnoje tirpsta. Žmonės geri, bendraujantys, tiesa, su kalba prasčiau, tačiau visi senesni kalbantys rusiškai. Sako, dabar nėra darbo, anksčiau buvo visko – girdėta daina...
Atotrūkis Azerbaidžne socialiniuose sluoksniuose didelis, tarp elito ir darbo liaudies yra didelė praraja, todėl, išvykus už Baku, matai „Žigulius“, važinėjant su labai garsiai grojančia muzika, kaip protestą prieš kapitalistinį perteklinį gerbūvį...
Trečioji knyga, kurią prieš pat išvažiuojant perskaičiau, Mariaus Abramavičiaus Neboisia „Azerbaidžanas: klajūno užrašai“.
Su Mariumi esame keliavę ekspedicijoje po Alžyrą, kartu gliaudėme kelionės „saulėgrąžas“, mėgavomės Sacharos smėlynų simfonijomis ir tuaregų mėlynais tiurbanais. Čia dykumų nėra, bet pusdykumių pakankamai. Įdomu tai, kad Azerbaidžane labai ryškus kontrastas: vienoje nedidelėje šalyje yra pusdykumės, subtropikai, derlingos lygumos ir net aukšti Kaukazo kalnai.
Matyt, kalnuose Mariui teko aprašyti patirtus įspūdžius: „Visi vairuotojai, su kuriais teko važiuoti per miestą, vidutiniu laikė 80 km/h greitį naktį per lietų, o dieną – pagal situaciją, dažnai naudojant stabdžius, tai su jais dažniau norėdavosi vemti, nei važiuoti. Čia jis, vairuotojas, viską žino ir su pasimėgavimu spaudžia greičio pedalą.“
Vienoje nedidelėje šalyje yra pusdykumės, subtropikai, derlingos lygumos ir net aukšti Kaukazo kalnai.
Rekomenduotinas objektas buvo Heydaro Alijevo centras, kuriame eksponuojamos modernaus meno garsiausios kolekcijos. Pastatą suprojektavo irakietiškos kilmės britė, architektė Zaha Hadid, o kompleksas atidarytas 2012 metais. Po dviejų metų centras pelnė prestižinį „Londono dizaino muziejaus“ metų dizaino apdovanojimą.
Šis pastatas išsiskiria aptakia architektūra bei tekančiu, išgaubtu stiliumi, vengiančiu aštrių kampų. Centre yra konferencijų salė, galerijos salė ir muziejus.
Įsikūręs netoli miesto centro, šis objektas atlieka svarbų vaidmenį Baku kultūriniame gyvenime. Kai čia lankėsi Marius Abramavičius, centras jau stovėjo, tačiau knygoje jis neminimas, juk klajūnams rūpi kiti dalykai. Man šis centras paliko labai gerą įspūdį, net dingo visas dienos nuovargis, o draugai jautėsi tarsi liūliuojami laive.
Lydimas trijų knygų autorių, kelionėje po Azerbaidžaną jaučiau visišką pilnatvę: žvelgiau į šią šalį per trigubą 2017-ųjų, 1911-ųjų ir 1858-ųjų metų filtrą, ne vien laiko tarpą, bet ir autorių patirtus įspūdžius, bandžiau įsivaizduoti, kaip Baku atrodė vienu ar kitu laikotarpiu.
Mano amžininko Mariaus, visai neseniai keliavusio po šią šalį, aprašyti įvykiai ir matyti vaizdai jau skyrėsi nuo mano, o prabėgusio laiko tarpas – tik nepilnas dešimtmetis. Kai čia keliavo J.Pranaitytė, jau broliai Nobeliai buvo pradėję eksploatuoti naftos telkinius, o kai čia keliavo A.Dumas šioje vietoje stovėjo vos keli mediniai naftos grežinių bokštai.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip Baku atrodė vienu ar kitu laikotarpiu.
Keliaudamas po Azerbaidžaną, ir aš rašiau dienoraštį: „Aplankau netoli mūsų viešbučio esančią Bibi-Heybat mečetę. Joje palaidota pranašo Muhammado palikuonė. A.Dumas rašo: „Ši mečetė yra piligrimystės vieta nevaisingoms moterims, kurios atvyksta ten pėsčiomis, devynias dienas praleidžia maldoje ir grįžta namo pasitikėdamos, kad per metus pagimdys vaiką“.
Nusiimu sandalus ir einu į mauzoliejų. Koplyčioje matosi keli sarkofagai, aplink vaikšto ir meldžiasi moterys, keturkampės patalpos kampuose sėdi vyrai, vaikai. Fotografuoti galima. Klausiu jauno vyruko, kur surati mulą. Bičas su juoda barzda skambina ir vedasi mane į kitą pastatą – mečetės kanceliariją. Ten sėdi vyresnis barzdotas dėdė ir klausia, ko man reikia? Esu žurnalistas, norėčiau šventos vietos – mečėtės antspaudo ir rodau kelionės dienoraštį...“
Antspaudo tąkart negavau – paaiškino, kad galės tik rytoj, seifas užrakintas, raktai pas kažką... Žvelgiu nuo mečetės apžvalgos aikštelės į Baku įlanką: uostą, ant kalvos tolumoje kyšančius „Liepsnų bokštų“ dangoraižius.
Šalis bando atsikratyti to laikotarpio.
Įspūdis apie Baku ir apie Azerbaidžaną: šalis įdomi, su giliu istoriniu įspaudu, kurio sovietmetis neištrynė. Šalis bando atsikratyti to laikotarpio – kirilica nuo 1991 metų pakeista lotynų abecėle, einama Turkijos pavyzdžiu, nes šios tautos labai artimos.
Asmenybės kultas labai ryškus – perkant pašto ženklus, iš penkių keturi buvo su Heydaro Alijevo atvaizdu. Pinigas –manatas – stabili valiuta, oficialiai susieta su JAV doleriu.
Kuras – pigus, keliavome su nuomota mašina iki senosios Azerbaidžano sostinės Šamachi ir kalnų.
Keliuose labai daug policijos, teigiama, kad taip žabojamas kaukazietiškas azartas vairuojant. Pagrindiniai keliai geri, tačiau provincijoje, ypač kalnuose, pasitaiko visko. Maistas atitinkantis kainą – skanus ir įvairus.
Kelionės ir knygos man neatsiejamos, todėl prieš kelionę rekomenduoju nepatingėti apsilankyti bibliotekoje. Jeigu tai neįmanoma, internete apie pageidaujamą kraštą jums tinkama kalba galima susirasti populiariosios ir grožinės literatūros. Ir dar – apie pavojus kelionėje.
A.Dumas knygoje „Kaukazas“ rašo: „Pavojus – keistas palydovas kelyje, iš pradžių jo bijome, stengiamės jo išvengti, paskui priprantame prie jo buvimo ir galiausiai jo trokštame. Tai stimuliatorius, kuris padvigubina visko vertę. Pavojus atsiranda ir mes juo džiaugiamės; paskui pamažu jis tolsta, palieka mus, išnyksta, ir tada mes jo ilgimės, nuolat jį prisimename ir net jei esame priversti pasukti nuo kelio, esame pasiruošę eiti į jo buveinę. Verčiau nenorime su juo visiškai atsisveikinti, o tiesiog pasakyti „iki greito“.
Pavojus – keistas palydovas kelyje.
Mūsų laikais, lyginant su XIX a., mus lydi kitokie pavojai – pakils lėktuvas, ar ne, spėsiu į jungiamąjį skrydį, ar teks visą parą praleisti oro uoste? Va, tuomet, išsiėmus iš kuprinės knygą, galima šį laiką panaudoti labai tikslingai – skaitymui. Dar galima imtis rašymo...
Pamenu, vienoje kelionėje draugams pasuose buvo įdėtos daugkartinės tranzitinės vizos, o man – vienkartinė, todėl teko visą dieną praleisti uždaroje oro uosto patalpoje. Buvau taip supykęs, kad pasiėmiau popieriaus lapą ir pradėjau kažką rašyti... Tai buvo mano pirmojo romano „Ponas Zy“ įžanga...