Mano nuomone, Kėdainiai yra vienas gražiausių Lietuvos miestų. Tai tvirtinu, ne dėl to, kad juose užaugau, o todėl, kad visus kitus Lietuvos miestus jau mačiau.
Kėdainiai yra išskirtiniai ir garsūs ne tik kaip žinomo Lietuvos verslininko ir politiko kunigaikštystė ir ne dėl iš lėktuvo mėtomų ledų. Žingeidiems keliautojams Kėdainiai gali pasiūlyti daugiau.
Beje, šiemet ledų šventės nebuvo. Priežastys nežinomos, bet juokaujama, kad organizatoriai baudžia kėdainiečius už neteisingą pasirinkimą savivaldybių rinkimuose.
Agurkų sostinė
Tikriausiai beveik visiems teko girdėti, kad šis Lietuvos miestas garsėja ir kaip Lietuvos agurkų sostinė. Tai – ne mitas, nes jau XIX a. Kėdainių žydai čia pradėjo agurkų verslą ir juo užkrėtė kėdainiečius ilgam.
Ne išimtis buvo ir mūsų šeima. Po darbų ar pamokų kartu su kitais miestiečiais skubėdavome į šiltnamius. Pavasarį didžiulis šiltnamių miestelis atgydavo, užvirdavo gyvenimas, galėdavai megzti pažintis su kaimynų vaikais ir eiti maudytis į Obelės upę.
Dabar viskas ramiau, daug agurkų augintojų emigravo. Be to, toks verslas dabar kur kas mažiau pelningas nei anuomet, mano vaikystėje. Tačiau pamiršti, kad agurkai buvo svarbūs Kėdainiams ir miesto gyventojams, neleidžia agurkų sostinės vardą simbolizuojantis paminklas agurkui, pastatytas prie geležinkelio viaduko.
Užsukę į Kėdainius dažnai nustemba čia radę ir senamiestį. Autentišką senąją miesto dalį iki šių dienų išlaikė tik penki Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Trakai ir Kėdainiai.
Tiesa, Kėdainių senamiestis nėra toks didelis kaip trijų didžiųjų miestų, tačiau unikalus. Tai yra pagrindinė miesto prie Nevėžio puošmena.
Paliko žymę Lietuvos istorijoje
Pasidomėję Kėdainių istorija būsite dar kartą nustebinti – šis miestas turi turtingą praeitį. Vien tai, kad ilgą laiką miesto valdytojai buvo kunigaikščiai Radvilos, liudija, kad Kėdainiai visada atliko svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje – tiek architektūrinėje, tiek kultūrinėje, tiek karinėje, tiek sprendimų priėmimų plotmėje.
Lietuvos Lenkijos valstybės laikais, per Kėdainius tekanti Nevėžio upė skyrė Žemaitiją nuo Aukštaitijos.
Dar vienas išskirtinumas, kad Kėdainiuose iki šiol stovi net šešių religijų maldos namai. Retas Lietuvos miestas gali tuo pasigirti. Ir tai yra ne kokios nors naujųjų laikų religijų ar sektų bažnyčių atmainos, o tikrų pasaulinių religijų.
Kas tai lėmė? Pirmiausia Kėdainiuose protingai šeimininkavę Radvilos, kurie buvo kosmopolitai. Jie aktyviai kvietė įvairių tautų atstovus kurtis Kėdainiuose ir leido šiems nevaržomai steigti savo maldos namus.
Patys Radvilos buvo evangelikai reformatai, tad ši religija tarp miestiečių dominavo. Kol neturėjo savo bažnyčios, Radvilos „pasisavino“ katalikišką Šv. Jurgio bažnyčią stovinčią ant kalno kitapus Nevėžio ir pavertė ją reformatų bažnyčia.
Vėliau po ilgo bylinėjimosi su bendruomene jie vis dėlto buvo priversti grąžinti ją katalikams. Ši bažnyčia iki šiol tarnauja kaip pagrindinė miesto katalikų bažnyčia.
Tuomet Radvilos pasistatė didelę bažnyčią, miestiečių vadinama „Kalvinke“. Mano akimis, ji yra šarmingiausia Kėdainių šventovė, stovinti senamiestyje šalia Rinkos aikštės.
Jos istorija taip pat įdomi – rūsyje yra Kristupo Radvilos Perkūno, Jonušo Radvilos ir jų šeimos narių mauzoliejus. Sovietmečiu Radvilų palaikai buvo išniekinti ir užmūryti rūsyje, o bažnyčia, kaip ir daugelis religinių pastatų visoje Lietuvoje, buvo paversta sporto mokykla.
Nuolatinis kamuolių bumbsėjimas turbūt vertė kilmingus miesto valdytojus vartytis savo sarkofaguose...
Atkūrus nepriklausomybę bažnyčia ilgą laiką stovėjo apleista. Pamenu, kai gyvenau Kėdainiuose, kartu su draugais mėgdavome užsiropšti į bažnyčios varpinę ir gėrėtis miesto panorama iš aukštai.
2001 m. bažnyčia ir Radvilų sarkofagai buvo rekonstruoti ir iki šiol tarnauja kaip muziejus. Čia vyksta ekspozicijos, koncertai ir kelių Kėdainiuose likusių evangelikų reformatų pamaldos.
Kiekvienai religinei bendruomenei – po maldos namus
XVII a. Radvilų globojama mieste kūrėsi vokiečių bendruomenė, kuri pastatė Naujuosius Kėdainius ir ten apsigyveno. Vokiečiai sau pasistatė ir evangelikų liuteronų bažnyčią. Ši bažnyčia stovi Ramybės skvere ant kalnelio ir taip pat tarnauja negausiai miesto liuteronų bendruomenei.
Be savo maldos namų neliko ir rusų stačiatikiai. Vieno iš Radvilų žmona buvo stačiatikė, tad greičiausiai neatsitiktinai mieste išdygo cerkvė. Šiandien ji stovi pačiame miesto centre ir veikia pagal savo paskirtį – čia vyksta pamaldos. Ją aplankyti galima ir turistams.
Jau mieste šeimininkaujant caro valdžiai, Kėdainius pamėgo žydai. XIX a. jie sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų.
Sakoma, kad iš minareto aukštybių generolas mėgo rodyti savo valdas svečiams.
Šalia buvusios sinagogos senojoje Rinkos aikštėje, priešais buvusį žydų turgų išdygo naujoji sinagoga. XXI a.
Kėdainiuose žydų beveik neliko, bet abi sinagogos yra gražiai rekonstruotos, vienoje iš jų veikia muziejus ir galerija.
Tai yra žydų paveldas mieste, sutraukiantis į Kėdainius nemažai žydiškais savo protėvių pėdsakais besidominčių turistų.
Dar vienos religijos pėdsakas mieste – 25 metrų aukščio turkiškas minaretas. Jį 1880 m. pastatė vienas rusų generolų savo meilužės turkės garbei.
Sakoma, kad iš minareto aukštybių generolas mėgo rodyti savo valdas svečiams. Atokiau nuo centro, miesto parke prie geležinkelio stoties, stovintis minaretas yra iš dalies rekonstruotas, tačiau patekti į vidų ir apžiūrėti, kas ten yra, kol kas neleidžiama.
Netikri kalnai, traukiantys smalsuolius ir fotosesijų gerbėjus
Dar vienas jau sovietinio paveldo elementas – fosfogipso atliekų kalnai stūksantys AB „Lifosa“ teritorijoje. Jie yra vadinami „Kėdainių Alpėmis“.
Būdavo, važiuoju iš Kauno močiutės namo senuoju Vandžiogalos keliu ir pusiaukelėje išvystu aukštus baltus kalnus. Užplūsta jausmas tarsi jau namuose esi. Ateina ramybė.
„Netikri kalnai“ mums, kėdainiečiams, buvo įprasta kraštovaizdžio dalis. O draugai, gyvenantys kitur, ir pirmą kartą išvydę „kalnus“ prasižiodavo iš nuostabos: „Kokie čia stebuklai? Kalnai Lietuvoje?“.
Šis objektas tikrai yra vienas iš neoficialių Kėdainių simbolių. Tad miesto valdžiai vertėtų pagalvoti, ar nevertėtų į Kėdainių herbą šalia Kiškų pasagos ir Radvilų erelio sparno įterpti ir fosfogipso kalnų fragmentą.
„Netikri kalnai“ mums, kėdainiečiams, buvo įprasta kraštovaizdžio dalis. O draugai, gyvenantys kitur, ir pirmą kartą išvydę juos prasižiodavo iš nuostabos: „Kokie čia stebuklai? Kalnai Lietuvoje?“.
Šią vietą yra pamėgę ir fotosesijų, filmų, vaizdo klipų kūrėjai.
„Kėdainių Alpėse“ filmuotas britų grupės „Bastille“ dainos „Things we lost in fire“ („Dalykai, kuriuos praradome ugnyje“) vaizdo klipas.
Čia gimė kai kurie Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ bei armėnų kilmės režisieriaus iš Lietuvos Marato Sargsyano trumpametražio filmo „Lernavan“ vaizdai.
Tiesa, paprastiems mirtingiesiems patekti į šiuos kalnus nėra paprasta, nes jie uždaroje privačios bendrovės teritorijoje. Tokiais atvejais, kaip ir visur, padeda pažįstami arba gera idėja, kad ir tos pačios fotosesijos.
Šiame tekste sudėliojau tik žymiausius Kėdainių akcentus, tačiau mieste yra dar daug garsių, gražių, turtingą istoriją menančių pastatų ir vietų.
Visų jų nesurašysi, todėl geriausia yra atvažiuoti, pasitrinti Senamiesčio gatvelėmis, pasivaikščioti Nevėžio krantine, išlenkti bokalą alaus škotų paveldą menančiame senamiesčio restorane ir viską apžiūrėti savo akimis. Toli važiuoti nereikės – Kėdainiai yra pačiame Lietuvos viduryje, tad patogiai pasiekiami iš visų mūsų šalies kampelių.
Daugiau idėjų, ką pamatyti, patirti ir paragauti Lietuvoje, rasite bendroje Šiaulių banko ir „Pasaulis kišenėje“ projekto rubrikoje „Mūsų Lietuva“.
