Štai praėjo dar viena ekspedicijos „Alfa“ žygio Kunluno kalnuose savaitė.
Per tą laiką susipažinome su vietiniais maisto produktais bei pratinome lietuviškus organizmus prie aukščio bei sumažėjusio deguonies kiekio. Juk žygį pradėjome net 3500 m aukštyje, kur deguonies daug mažiau nei Lietuvoje.
Priminsime, kad praėjusios savaitės dienoraštį baigėme pirmadienį, kai pakilome į 5086 m aukštį ir prisitraukėme prie pirmosios kalnų perėjos. Kalnų perėja vadinama žemiausia vieta kalnagūbryje tarp artimiausių viršūnių.
Mūsų antradienis buvo skirtas pirmajai perėjai, kurią pavadinome „Alfa“ vardu. Užlipimas ant jos nuo Koskulako ledyno buvo paprastas, tačiau leidžiantis į Tugenmano ledyną kitoje perėjos pusėje mums kelią pastojo didžiuliai sniego karnizai ir ledo bei uolų siena. Nusileidimas užtruko net penkias valandas, kurias mes praleidome kabėdami ant virvių arba nejaukiai stovėdami ant mažų lentynėlių, kur net akimirkai negalėjome nusiimti kuprinių. Priešingu atveju, būtume jas praradę ir likę be kelių dienų maisto, šiltų drabužių ir kitų pragyvenimui reikalingų daiktų.
Vandens paieškos
Trečiadienį, gerai išsimiegoję, nusileidome į slėnį prie upės, kur mus itin pradžiugino žolė, gėlės ir gyvybė, nes pastarąsias kelias dienas mūsų pasaulyje dominavo tik uolos ir baltas sniegas. Planavome pakilti šiek tiek aukščiau, tačiau kalnuose planai derinami pagal situaciją. Lipdami į viršų, niekaip negalėjome rasti gyvybiškai reikalingo vandens, o iki sniego, kurį ištirpinus gaunamas vandenį, buvo dar labai toli. Vanduo tūnojo tik slėnio apačioje ir giliai po akmenimis: girdi jį tekant kažkur po kojomis, tačiau negali pasiekti. Todėl vis lipome ir lipome aukštyn, kol galiausiai jau temstant radome upelį prie pat numatytos perėjos. Čia ir apsistojome nakčiai.
Ketvirtadienį išaušo puiki diena. Ne tik oru, bet ir pasiekimais. Mūsų laukė nauja 5300 m bevardė perėja, kuri nuo šiol vadinsis Altajaus kalnuose žuvusios Vilniaus universiteto žygeivių klubo narės Kristinos Bumelytės vardu. Perėją žymi didžiulis iš akmenų sukrautas turas, į kurį įdėjome raštelį kitiems alpinistams, bei lietuviško gintaro gabalėlį, vieną iš tų, kuriuos mums išvykstant Vilniaus geležinkelio stotyje mums įteikė alpinistas Vladas Vitkauskas.
Senasis Vilnius Kinijoje
Be to numatėme jums puikų siurprizą – tą pačią dieną užlipome į 5570 m aukščio viršūnę, kuri nuo šiol bus žinoma „Senojo Vilniaus“ vardu. Įsteigsime specialų prizą tiems, kurie užneš geležinį vilką ant Senojo Vilniaus viršukalnės! Jei būtų su saulės maitinamais elementais ir kartais sustaugtų – būtų super!
Trečiadienį, gerai išsimiegoję, nusileidome į slėnį prie upės, kur mus itin pradžiugino žolė, gėlės ir gyvybė, nes pastarąsias kelias dienas mūsų pasaulyje dominavo tik uolos ir baltas sniegas.Penktadienį mūsų laukė dar viena bevardė perėja, kurios aukštis 5399 m, o dėl pavadinimo ginčijamės iki šiol. Ant perėjos išsivirėme puikią sriubą ir pradėjome diskusijas dėl pavadinimo. Vyresni mūsų ekspedicijos dalyviai siūlė ją pavadinti „Mylinčių žmonų“ perėja. Deja, didžioji grupės dalis dar tų mylinčių žmonų neturi, todėl šis pasiūlymas didelio pritarimo nesulaukė. Pasipylė įvairiausi kvailiausi pasiūlymai, užvirė diskusijos. Jos tęsiasi iki šiol.
Šeštadienis – pelnyto poilsio diena. Mėgaudamiesi geru oru, žolyte ir šalia trykštančiu upeliu, drybsojome, rūšiavome ir džiovinome daiktus, prausėmės lediniame upelyje, ryžtingai skalbėme kojines, kurių pirmykštis kvapas, deja, grįžo vos po kelių valandų ėjimo su kalniniais batais. Higiena kalnų žygyje dažnai yra tiesiog minimali: ant ledyno daugių daugiausia pavyksta išsivalyti dantis, o visa kita paliekama ateičiai. Po pietų neskubėdami prisitraukėme prie 5165 m aukščio perėjos, kurią lipsime rytoj. Šią perėją 2000 m. rusų ekspedicija pavadino „70 metų MAI“. Pagal pavadinimą sprendžiame, kad jie taip pat šventė savo klubo jubiliejų. Tiesa, savo klubo jubiliejų bandysime pažymėti ir įamžinti antroje žygio dalyje laukiančia 6849 m aukščio viršūne.
Prastas oras
Žygeiviai kalnuose naudojasi profesionalia įranga, kurios pagalba palaikomas nuolatinis ryšys su Lietuvoje likusiais ekspedicijos atstovais, draugais, artimaisiais bei visais, besidominčiais šios ekspedicijos eiga. Nuotraukų bei žinučių siuntimui naudojamas vos 1 kg sveriantis kompiuteris, sujungtas su palydoviniu telefonu. Abu jie įkraunami saulės baterijomis.
Atšiauriomis sąlygomis technika tampa labai priklausoma nuo meteorologinių sąlygų, tad kelios iš eilės apsiniaukusios dienos lėmė tai, kad ekspedicijos nariams nebuvo galimybės pakrauti baterijas, taigi dienoraščio ir nuotraukų persiuntimas kuriam laikui tapo beveik neįmanomas. Paskutiniai baterijų likučiai taupomi „ekstra“ atvejams.
Vis dėlto, nerimauti nėra ko. Orų prognozės mūsų draugams geresnius orus žada nuo šiandienos. O šį pirmadienį 15 val. Lietuvos laiku buvo gauta žinutė iš palydovinio telefono:
„Mums viskas OK. Įranga išsikrovė, nes buvome pūgose. Parašysime, kai galėsime.“
Tad naujų įspūdžių laukite kitą trečiadienį.
