Gyvena Europoje
Bet kuris atvykimas į Visaginą – gluminantis. Spaudi bene 180 km nuo Vilniaus ar Kauno per sėsliai apgyvendintus ežerus, upes, slėnius ir atsiduri daugiaaukščių namų karalijoje.
Iš pažiūros tai lyg Kalniečiai ar Fabijoniškės. Bet tai tik pirmas klaidingas žvilgsnis – kvartalai apsupti ežerų, upių, visaginiečių meninis genas nenusakomas, o vidinio pasididžiavimo, kad jie gyvena civilizuotoje Europoje – su kaupu.
Atsiduri daugiaaukščių namų karalijoje.
„Giminėms, kad ir iš buvusios NVS, jie drąsiai sako – gyvename Europoje“, – tarsteli Viktorija Kazlienė, Visagino miesto muziejaus direktorė ir siela. Pati esanti molėtiškė, bet nuo 2024-ųjų metų Viktorija gyvena Visagino miesto pulsu ir po kruopelytę vis renka istoriją, kuria reikėtų didžiuotis.
Apie 1975 metus iš plačiosios SSRS į tuometį Sniečkų pradėjo važiuoti itin galvoti branduolinės fizikos specialistai, kurie pasaulinėse atominėse varžybose rungėsi, kas pastatys modernesnę saugesnę elektrinę.
Pirmieji statybininkai ir inžinieriai pradėjo kurtis statybininkų vagonėliuose ir palapinėse, o pirmasis daugiabutis buvo pastatytas tik vėliau. Oficialus gyvenvietės kertinis akmuo padėtas 1975 metų rugpjūčio 10 dieną, dabar skelbiamą miesto gimtadieniu.
Senųjų „atomščikų“ likimai
Pirmasis atominės elektrinės blokas buvo paleistas 1983-ųjų pabaigoje, antrasis – 1987-aisiais, trečiojo statyba 1989-aisiais sustabdyta. 2009-aisias atominė elektrinė buvo uždaryta, prasidėjo eksploatavimo nutraukimo darbai. o „atomščikų“ vaikai pasklido po Prancūziją, Vokietiją ar Didžiąją Britaniją.
Dabar dalis vaikų grįžo ir nusėdo Visagine, dalis atvažiuoja tėvų aplankyti vasarą, per Kalėdas ar Velykas. Senųjų „atomščikų“ anūkai su itin retomis išimtimis moka lietuvių kalbą.
Mūsų keliauninkų kompanija buvo vieninga – Vilniaus, Kauno ar Telšių senjorus reikėtų Visagine nuvesti, kad ir į ukrainiečių ar tadžikų bendruomenių pasirodymus, kur gausu ir šokių, ir maisto. „Maudydamiesi itin uždarame, pavyzdžiui, Šeškinės burbule, mes net nesuvokiame, kad galime jaustis visai kitaip“, – sakė viešnagės Visagine bendrakeleiviai.
Jodinėja žirgais
Nuostabą mums kėlė ir faktai, kad visaginiečiai turi nemažai privačių žirgų, kuriais jodinėja po pušynus.
„Žirgus auginantys asmenys dažnai buriasi į bendruomenes, dalijasi patarimais, kaip prižiūrėti gyvūnus. Nuomoti žirgą gal ir brangu, o prižiūrėti nuosavą – ir malonumas, ir atgaiva, – pasakojo mūsų grupę lydėjusi Visagino inovacijų klasterio administratorė Jekaterina Andrijanova, pati, dar besimokydama mokykloje, susižavėjusi žirgais. – Visagine ir aplinkinių rajonų gyventojų tarpe žirgininkystė yra populiarus hobis – čia laikoma dešimtys privačių žirgų.“
Bažnyčioms vietos nebuvo
Garbesni senjorai ne tik savaitgaliais suplūsta melstis: vieni – į bažnyčią, kiti – į cerkves. Visagine draugiškai sutaria trijų konfesijų atstovai. Tie, kurie prisimena miesto įkūrimo istoriją, sako, kad tuomet projektuose nebuvo vietos bažnyčioms, nes svarbiausia buvo Ignalinos atominė elektrinė. Gal ir paradoksas – elektrinė sustabdyta, demontuojama, o mieste visų čia gyvenančių konfesijų – stačiatikių, katalikų, sentikių – šventyklos stovi.
1989 m. įkurta katalikų religinė bendruomenė ir įrengta koplyčia, 1998 m. pastatyta mūrinė Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia. 1992 m. kukliai tarp daugiaaukščių pastatų įsispraudė Visagino stačiatikių Jono Krikštytojo gimimo cerkvė, kita cerkvė pavadinta Šv. Panteleimono, medikų globėjo, vardu.
Į Šv. Panteleimono cerkvę, kur sakartveliško „kirpimo“ šventikas, protojerėjus dr. Josifas Samsonas Zeteišvili pamaldas paverčia vos ne šou, susirenka gausybė žmonių. Jį myli visi. Atvažiavo jis į Lietuvą Sąjūdžio laikais. Liko Visagine, nes, pasak jo paties, joks kitas šventikas negalėjo kurti parapijos šitame ateistų mieste. O jis galėjo...
Visagine draugiškai sutaria trijų konfesijų atstovai.
Šventikas, suteikiantis ramybę ir buriantis bendruomenę. Nesvarbu, kas ir ką galvoja, jam visi tinka, visi geri. Iš čia, pasak V.Kazlienės, spinduliuoja tolerancija. Ar kažką panašaus teko girdėti Panevėžyje ar Utenoje?
Bus garsiojo Vasiljevo muziejus
Jau po metų duris atvers ir žinomo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo muziejus, kokio Lietuvoje dar nėra. A.Vasiljevas, kaip asmenybė, jungia žmones. Jis čia turi savo šimtų tūkstančių eksponatų mados fondą ir saugyklą, organizuoja įspūdingas drabužių, aksesuarų nemokamas parodas ir susitikimus, kurie labai populiarūs.
Į tas parodas važiuoja žmonės iš kitų miestų. Pats kolekcininkas labai bendraujantis žmogus, įdomiai kalba, sako, kad gali pajusti žmonių sielas tik tada, kai juos mato. „Telefonu to nepadarysi“, – susitikimuose juokauja žinomas dizaineris.
Vienintelė akrobatikos mokykla Lietuvoje
Itin keistas jausmas apima iš visaginiečių išgirdus, kad mokslo metų metu seneliams privalomas užsiėmimas – lankyti anūkų akrobatų pasirodymus.
Akrobatai – patys stipriausi Lietuvoje, nes čia ilgą laiką veikė viena iš nedaugelio specializuotų akrobatikos sporto šakų mokyklų, orientuota į profesionalų sportininkų rengimą. Mokykla pastatyta ir atidaryta 1978-aisias metais. Dabartiniai Visagino seneliai apie tai žino, kai kurie ir prisimena. Ar apie tai gali nutuokti Rokiškio ar Krekenavos gyventojai?
Čia ilgą laiką veikė viena iš nedaugelio specializuotų akrobatikos sporto šakų mokyklų.
Visi Visagino vaikai moka lietuvių kalbą. Dauguma senukų supranta, bet kalba sunkiai. Tolerancija valstybei – netapatu kalbai, pasak miesto muziejaus direktorės V.Kazlienės, o yra ir didžiulis noras atvesti jau iš čia išvykusius savo vaikus, parodyti, kad gyvena Europoje.
Ir pagaliau praprusę Visagino senjorai vos ne kas savaitę autobusais keliauja kad ir į Telšius pažintini sunkiai suprantamą žemaičių kalbą ar kultūrą.
Visaginas – lyg laboratorija
Finalinis akordas Visagine mums nuskambėjo vėlgi neįprastai – atvykėlius iš kitų šalių visaginiečiai subtiliai permoko pažinti lietuvių mentalitetą.
„Visaginas – tai lyg bandomoji pažinimo laboratorija“, – kažkas tarsteli iš mūsų.
Į tai pavymui atsišaukė nuo 2020 metų Visagino kultūros centrui vadovavęs kultūros politikos ekspertas, įvairių strateginių ir ilgalaikių kultūros iniciatyvų šalyje pradininkas, dabar Vilniaus Senojo teatro vadovas Audronis Imbrasas.
Dar prieš tapdamas direktoriumi jis matė Visaginą kaip miestą, turintį didelį kultūrinį potencialą. Jis atvežė šiuolaikinio cirko ir šokio projektus, siekė, kad miestas taptų šiuolaikinės kultūros centru regione.
„Audronio dėka mes pamatėme labai daug spektaklių, mums patiko jo šiuolaikiškas mąstymas, prie jo linko miesto jaunimas“, – pasakoja Visagino inovacijų klasterio administratorė J.Andrijanova.
O ir pats Audronis nežada nutraukti ryšių su Visaginu. „Man labai patinka ir mane domina šis miestas. Kol aš būsiu, kiek galėsiu, tiek jiems padėsiu“, – neabejoja Audronis.
Audroniui pritaria socialinių mokslų daktaras Tomas Lagūnavičius: „Nostalgija gali apjungti įvairias kartas – tai bendruomeniška. Pagauti bendrą „vaibą“, kaip buvo gyventa, kurta – pravartu. Neabejotinai traukos centru taps ir kuriamas Aleksandro Vasiljevo mados muziejus“.
