Net pats šalies pavadinimas kilęs iš indėnų irokėzų žodžio kanata, reiškiančio kraštą arba gyvenvietę. Be to, Pirmųjų Tautų kultūra Šiaurės Kanadoje vis dar turi daugiau įtakos nei modernūs Toronto, Monrealio ar Vankuverio centrai.
DAUGIAU AUTORĖS TEKSTŲ APIE KITOKIĄ KANADĄ RASITE PASPAUDĘ ČIA.
Labradoro girių dvasios
Kraštas, sukurtas vilkolakių, saugomas kaukų ir apgyvendintas fėjų: Inuit indėnai Labradoro provinciją laiko sava žeme, kurioje knibždėte knibžda fantastinių būtybių, mitinių dvasių ir girių aitvarų.
„Seniai seniai Kuekuatsu, Didysis Enris, pastatė medinę valtį ir sukėlė į ją visus žemės padarus. Per baisų potvynį pasaulį užtvindžius vandenims, Kuekuatsu paprašęs vikrios audinės panerti į dugną ir parnešti purvo bei akmenų, iš kurių jis surentęs didžiulę salą ir išleidęs į ją visus žmones bei gyvūnus. Didžiojo Enrio sala – tai žemė, kurioje šiandien gyvename“, – byloja viena seniausių Inuit legendų.
„Inuit indėnai Kanadoje gyvena jau daugiau nei 5000 metų. Ir nors mes daugiau laikomės šiaurėje, Nunatsiavuto teritorijoje, visas Labradoras yra mūsų namai. Mes – senųjų banginių ir ruonių medžiotojų palikuonys ir mūsų tradicija iki šiandien yra neatskiriamai susijusi su gamta“, – skelbia Labradoro Inuit Asociacijos (LIA) puslapis.
„Legendos ir mitai – tai pasaulio suvokimo priemonės, kurios aktualios ir šiandien. Mes, Pirmosios Tautos, esame kur kas artimesni Motinai Žemei ir visiems jos kūriniams; mūsų užduotis – saugoti gamtą ir būti jos dalimi“, – sako Carrie Chilcot, nišnabekų genties žiniuonė.
Vienatvės kaina
Iš tiesų laukinės gamtos Labradore netrūksta. Bekraštės girios, žali raistai ir tamsaus mėlio ežerų bei upeliukų tinklas, išraižęs visa provinciją, primena apie laikus, kai Žemėje dar negyveno žmonės: vienas vienintelis kelias, jungiantis Blanc Sablon uostą rytuose ir Labrador City miestą vakaruose, eina per neįžengiamą taigą.
„Žiemą kelias tampa vos pravažiuojamas, nes sniego kartais būna daugiau kaip trys metrai. Sniego valytuvai vargais negalais išstumdo jį į šalis, sukurdami pusnių sieną; pasitaiko, kad elnių arba briedžių banda prasimuša tunelį sniege ir valandų valandas žygiuoja keliu, negalėdami pereiti į kitą pusę. Esu ne kartą laukęs, kol elnių spūstis atsilaisvins“, – pasakoja Carty Thomas, Churchil Falls gyvenvietės viešbučio virėjas.
Europiečių kilmės naujakuriai Labradorą apgyvendino tik dvidešimtojo amžiaus viduryje ir jų čia šiandien nėra daug: išskyrus kelias paskiras gyvenvietes, karinę bazę Happy Valley-Goose Bay forte ir dvi hidroelektrines Muskrat Falls bei Churchil Falls nausėdijose, laukinis Labradoras iki šiol nepasiduoda žmogaus valiai.
„Dauguma naujakurių Labradore persikelia čia vien tam, kad užsidirbtų pinigų, ir po keleto metų išvyksta. Kadangi Labradoras toks tolimas ir taip atskirtas nuo civilizacijos, elektrinių, medienos ir statybų kompanijos priverstos darbininkams mokėti kur kas daugiau, kad jie sutiktų čia gyventi. Gimtajame Brunsvike aš, kaip virėjas, uždirbčiau maždaug 3000 Kanados dolerių (apie 2000 eurų) per mėnesį. Čia, Churchil Falls, aš už tą patį darbą gaunu per 3700 eurų, be to, turiu nemokamą būstą, taigi čia tikrai galima susitaupyti. Mes su žmona kartais pagalvojame apie kruizą Reinu arba Dunojumi Europoje“, – svajingai atsidūsta Carty.
Nors Labradoras nesvetingas net vasarą – dėl klestinčios juodųjų lokių populiacijos čia nerekomenduojama stovyklauti, o gigantiški moskitai ir kraugeriai mašalai iš kantrybės išvestų net romiausią gamtos mylėtoją, žiemą ši provincija tampa tiesiog neprieinama.
„Vaikai Labrador City mieste į mokyklą neina tik tuomet, jei temperatūra nukrenta žemiau penkiasdešimties laipsnių. O mes įpratę prie šalčio – būna, su kaimynais šokame ant sniegaeigių, įsimetam karštos kavos termosų ir surengiam iškylą miške, arba žvejojame ant ledo. Tačiau Labradore gyventi gali ne visi – spengianti žiemos baltuma, kasdienybės monotonija ir vienatvė ne vieną svetimšalį išginė atgal į gimtus kraštus“, – pasakoja Carty.
Šiaurietiško svetingumo pamokos
Labradoro atšiaurumą savo kailiu patyrėme ir mes: pasigrožėję jūroje plūduriuojančiais ledkalniais ir žaliomis Red Bay gyvenvietės kalvomis, patraukėme didžiuoju Trans-Labradoro keliu, kurį amerikiečiai ir kanadiečiai vadina vienišiausiu keliu Šiaurės Amerikoje.
Trans-Labradoro kelias nejaukiai primena Sibirą: asfaltuotas tik vietomis, šis žvyro ir lygintos žemės vieškelis driekiasi per tūkstantį kilometrų nuo Blanc Sablon gyvenvietės iki Labrador City miesto, ir dažnai jame ne tik nesutiksi nė gyvos dvasios, bet ir nerasi maisto ir degalų – išskyrus keletą nedidelių nausėdijų, kelias bėga per pirmykštę girią, kurioje šeimininkauja briedžiai, vilkai ir juodieji lokiai.
Nors Labradoro gyventojai, kaip ir priklauso tikriems šiauriečiams, neskuba leistis į draugystes, ištikus bėdai jie kaipmat pasisiūlo padėti.
Mano motociklo akumuliatoriui nusprendus „atsisakyti“ Trans-Labdarodo kelyje tarp Happy Valley ir Churchill Falls gyvenviečių, nė neabejojome, jog teks statytis palapinę pakelėje ir kaip nors rasti sprendimą patiems.
Trans-Labradoro kelias nejaukiai primena Sibirą: asfaltuotas tik vietomis, šis žvyro ir lygintos žemės vieškelis driekiasi per tūkstantį kilometrų nuo Blanc Sablon gyvenvietės iki Labrador City miesto, ir dažnai jame nesutiksi nė gyvos dvasios
Tačiau vos per pusvalandį pagalbos ranką – tiksliau, kraną – mums ištiesė medienos vilkiko vairuotojas Nilas, atlapaširdis jorkšyrietis, Vidurio Angliją iškeitęs į Labradoro girias.
Rąstams kilnoti skirtu kranu Nilas kaipmat užkėlė mano „negyvą“ motociklą ant vilkiko platformos ir mes nušvilpėme Trans-Labradoro keliu į Churchill Falls gyvenvietę, kur Nilas atidavė mus vietinio viešbučio savininko globai.
Šis, išvydęs mūsų groteskiškai ištinusius veidus (pasirodo, abu su Paulu esame alergiški juodiesiems Labradoro mašalams), peršlapusią stovyklavimo įrangą (šiais metais Labradoro ruduo pasiankstino, ir mes geras trejetą dienų mirkome nesiliaujančiame lietuje) ir užsivesti atsisakantį motociklą, leido pernakvoti viešbutyje su nuolaida, o ryte prikalbino viešbučio virėją – šnekųjį Carty – nugabenti mano motociklą ir mane į Labrador City miestą, kur pagaliau galėtume rasti išeitį.
„Niekas nepaliekamas Trans-Labradoro kelyje – niekas. Šiandien aš padėsiu jums, ir kas žino, gal už savaitės pagalbos prisireiks man pačiam. Sugedus automobiliui žiemą Labradore situacija gali tapti pavojinga akimirksniu, taigi nerašyta Šiaurės taisyklė – nedvejojant padėti vieni kitiems. Sėkmės jums. Ir prisiminkit mus...“ – atsisveikina Carty.
Jo visureigis dingsta už tamsia žalia giria apaugusios kalvos, o mes dairomės mechaniko dirbtuvių Labrador City mieste.
