Pasirodo kelionių agentūros automobilis vežė mūsų pasus su vizomis iš Latvijos ir Lietuvos pasienyje sulaikė. Pasų kontrabanda. Taip mūsų kelionė neįvyko. Mus apgyvendina Vilniuje viešbutyje. Mes pakėlėme triukšmą. „Lietuvos ryto“ pirmame puslapyje aprašė mūsų „kelionę“.
Iš Vilniaus mus tris parveža namo dviaukštis autobusas. Vėliau atgavome pasus ir pinigus.
Kitais metais aš vėl važiuoju į Italiją. Bet jau neturiu kompanijos, išsiruošiu vienas. Važiavau autobusu iki Kaprio salos ir atgal jau iš Kauno. Kelionė truko 12 parų. Firma ją organizavusi jau bankrutavo.
Į kelionę vykstu pasiruošęs. 2 blokai mineralinio vandens, kurie greitai pasibaigė. Rūkyti lašiniai, jų užteko ilgam, jie atlaikė karštį.
Kadangi vienas, sėdžiu vienas ant dviejų sėdynių, netoli galinių durų. Patogu, praktiška. Kelionės pradžia sėkminga. Lietuva, Lenkija, Čekija, Austrija. Diena Vienoje. Ryte jau Florencijoje.
Rugpjūtis – Italijoje tikra vasara. Autobuse dar labiau. Nes neveikia kondicionierius . Vairuotojas „užpylė ne tą skystį“. Prakaitas žliaugia visur. Prie sėdynės prilipę kūnai.
Florencijoje, mano gražiausiame Europos mieste, autobuso vairuotoją surakina radikulitas. Iškviesta itališka greitoji pagalba. Visi keleiviai, subridę į fontaną, laukia, kol vairuotojo nugarą „atrakins“.
Vairuotojui vis tiek skauda. Atveža į Montekatinį, į viešbutį. Pasiūlau stiprų analgetiką, kurį buvau prigriebęs atsargai. Vairuotojas išgeria. Viešbutyje karšta, lauke karšta. Po kurio laiko jis skundžiasi, jog apsvaigo. Bet nebeskauda.
Piza. Siena. Už jos sugenda autobusas. Išlipame tiesiog plente vidurdienį. Autobuse baisus karštis ir nėra oro. Lauke yra oro, žiauriai karšta, saulė spigina, o kojos, t. y. basutės prilimpa prie asfalto.
Pats smagumas dar prieš akis. Roma . Amžinasis miestas. Vieną dieną mes Vatikane, audiencijoje pas popiežių. Kitą dieną mes pėsčiomis vaikštome su gide po Romą. Mūsų autobusas turėjo ilsėtis.
Vairuotojai sumanė kaip reikiant pailsėti. Nuvažiavo prie Tirėnų jūros, paliko autobusą. Deginosi, maudėsi. Tuo metu nedori žmonės įsilaužė ir apšvarino autobusą. Pavogė vienų dokumentus, kitų pinigus, kino ir fotoaparatūrą. Todėl neturiu nuotraukų iliustracijai. Keliems turistams pavogė asmens dokumentus.
Todėl mes „susipažinome“ su Lietuvos ambasada Romoje. Buvo ruošiami laikini dokumentai. Dar gerą pusdienį vaikščiojome po Romą savarankiškai, kol kiti buvo ambasadoje. Išmaišiau Romos kalvas, forumą, Tiberio pakrantę vienui vienas iki po vidurnakčio. Tą ekskursiją padovanojo Romos vagys.
Iki tol šioje kelionėje buvo neleidžiama eiti į tualetą autobuse. Tam buvo sustojimai su kolonėlėmis ir WC. Arba buvo – moterys į kairę, vyrai į dešinę. Grįžus iš ambasados, susirinko visi turistai autobuse. Apvogtieji pasipiktino vairuotojais, dėl kurių buvo apvogti. Pareiškė „ši..me ir my..me autobuso tualete“.
Važiuojame iš Romos į Sorentą, į viešbutį. Dėl minėtų priežasčių vėluojame. Sorento gatvių serpantinuose autobusas šonu užkabina akmenų sienelę. Akmenims nieko. Autobusas apibrozdintas. Apvogtieji vėl ploja. Džiaugiasi. Lietuviai pasikrauna, jei kaimynui nepasiseka.
Plaukiame į Kaprį. Tai rojaus sala. Autobusas lieka Sorento krantinėje. Keltas. Kapryje nuostabu. Siauros gatvės, mažos įlankos, daug kvepiančių gėlių. Atsiranda moteris , skaičiusi Axelio Miuntės knygą apie Kaprį. Todėl 2 moterys, gidė ir aš vietiniu autobusu važiuojame į Anakaprį. Apžiūrime A. Miuntės muziejų. Nuostabu. Grįžęs iš kelionės, tą pačią savaitę gavau tą knygą ir perskaičiau.
Vakare plaukiame iš Kaprio į Sorentą. Ryte Kapryje visi keleiviai išlipo. Grįžtant daug žmonių. Nesigrūdame pro kitus. Galvojame spėsim, kai jau stovi. Nė velnio. Aš kažkaip išgirdau pasikeitusį variklio garsą. Pribėgau prie krašto, nušokau ant krantinės nuo pradedančio atsišvartuoti kelto. Šį kartą kalta gidė, nepasakiusi, jog pirmame sustojime reikia išlipti. Mačiau nuo krantinės kaip mūsų bendarakeleiviai atbėga ant kelto krašto ir nesiryžta šokti per vis didėjantį tarpą tarp laivo ir kranto. Vėl nuotykis. Gidė ieško kuo nuvažiuoti į sekantį uostą. Nuvažiuoja ir sugaudžiusi parveža traukiniu pasiklydusius turistus.
Grįžome nuo Kaprio iki Lietuvos be didesnių nesklandumų. Nebent nuskriaustieji pabrėžtinai dažnai vaikščiojo į anksčiau uždraustą tualetą autobuse. Tie ėjimai sukeldavo juoką, rezultatas paleisdavo negerą kvapą.
Autobuse buvo karšta ir tvanku. Mineralinis vanduo ir lašiniai pas mane jau pasibaigę.
Tos abi kelionių firmos, kuri išvežė į Italiją ir kuri neišvežė, jau bankrutavę, jų nebėra. Iš kelionės įspūdžiai neužmirštami. Kelionės dienoraščiu pasidalinau su Jumis. Nuotraukų nėra dėl Romos vagių. Nenoriu apgaudinėti ne savo nuotraukomis. Iš kelionės parsivežiau tik didelį išlankstomą visos Italijos turistinį žemėlapį.
Skaitytojai, spręskite ar kelionė ir Italija buvo klasikinės ar išskirtinės.
