Gyvename 21-ajame amžiuje, kur internetas pasiekiamas ranka, kur mokslas išvystytas tiek, kad žmonės greit gyvens mėnulyje. Jau dabar ten įmanoma nusipirkti žemės sklypelį, kita vertus ten nėra žemės, bet ne tai svarbiausia. Svarbu tai, kad internetas, mokslas, medicina ir net mėnulis pasiekiamas daugeliui pasaulio žmonių, bet ne visiems. Laimingiausi šiuo atžvilgiu turbūt Vakarų pasaulio žmonės.
Vakarų Afrikoje vis dar tikima ir meldžiamasi senosioms dvasioms, o apie keliones į mėnulį, net nėra kalbos, juk ten aukštai – dvasių pasaulis. Evoliucija griežtai neigiama ir tikima, kad ponas Dievas viską sukūrė taip, kaip yra. Dievas toks galingas, kad meldžiamasi jam dėl visko: vaikiukas susirgo, meldžiuosi, bet pas gydytoją nevežu, juk žmogus tik žemės kirminas, ką jis gali padaryti? Neturiu darbo – prašau Dievo, juk jis visagalis, bet į skelbimus nežiūriu, į darbo pokalbius neinu, jeigu lemta, ponas Dievas atneš ant lėkštutės, o jeigu nelemta, badausiu gatvėje, juk taip Dievas norėjo, o po mirties man bus atlyginta.
 |
| A.Stunžėnaitės nuotr./Kodžio apeiginių šokių metu |
Taigi toje šalyje, pavadinimu Gana, kur tikima Dievais labiau nei mokslu, gyveno toks žmogus. Nei didelis nei mažas, bet jau suaugęs. Nešiojo ilgus plaukus, susuktus į „dredus“ ir labai mėgo šokti. Įkūrė tradicinių Afrikos šokių grupę ir bandė išgyventi. Namai – tradiciniai, afrikietiški. Keli namukai, suręsti iš lentų ir kartono. Sunku patikėti, kad ten gyvena apie 100 genties narių. Durelės mažytės, bet jų begalė, visos atsiveria į vidinį kiemą, kuriame laksto nuogi vaikai, mekena ožkos, guli šunys ir žaidžia katės. Kažkas verda maistą, kažkas maudosi, prie vieno įėjimo plaunami rūbai, o visai šalia kūrenama ugnis. Gyvenimas vyksta, tik nėra elektros ir vandens. Kai sutemsta, įžiebiama ugnelė, o vanduo nešamas kibirais iš kažkur.
Man visada buvo įdomu, iš kur jie tą vandenį gauna. Šis lūšnynas – tai mano afrikietiška šeima. Neturtingi, bet geri žmonės, visada apsikabina arba ištiesia ranką, duoda vaikiukus palaikyti, pakviečia šokiui afrikietišku ritmu ir taip smagiai juokiasi, kad tas juokas užkrečiamas, imu kartu kvatoti ir pamirštu, kad neturiu automobilio, kad nervina kamščiai gatvėje, pamirštu, kad esu nelaiminga.
Nors žmonės draugiški, man nejauku lūšnyne. Ant sienos didelis žmogaus piešinys, šalia jo liūtas ir gyvatė medyje. Čia genties šventykla, jie meldžiasi ir aukoja dievams kraują (vištų, ožkų, šunų, kačių, o jeigu metai buvo sėkmingi, vargais negalais aukoja ir karvę).
 |
| A.Stunžėnaitės nuotr./Draugai turistai šalia įėjimoį šventyklą |
Dvasios nėra itin draugiškos, bet teisingos. Ir tik genties vyresnysis gali su jomis kalbėti ir užeiti į šventyklą. Teko ir man akies krašteliu pažvelgti į šventyklą. Ten ant baslių pamautos gyvulių kaukolės, pririštos kukurūzų burbuolės ir viskas apšlakstyta krauju. Geras vaizdas kokiam siaubo filmui.
Dvasios labai galingos, gali pagydyti ir nužudyti, tad reikia su jomis elgtis ypač pagarbiai. Genties vyresnysis labai gerbiamas, mano akimis jis per daug mėgsta džiną ir viskį, bet ateinant į gentį būtina turėti tokio gėrimėlio, kad genties vyresnysis tave palaimintų ir draugiškai priimtų, juk būtų baisu užsitrauki dvasių nemalonę. Einame su Kodžio pirkti stipriojo skysčio. Pirmas kartas, kai sutiksiu genties vyresnįjį. Nuperku butelį viskio – dvasioms ir butelį džino – genties vyresniajam, jis labiau mėgsta džiną. Klaupiuosi prieš jį, tiesiu butelaičius, o jis mane laimina dvasių vardu. Praėjo nemažai laiko, dar nesirgau, reiktų padėkoti dvasioms už globą.
Bet sugrįžkime į mano pradėtą pasaką. Žmogus, vardu Kodžio gyveno toje gentyje. Žmogus jaunas, stiprus, tik be mokslo, juk nėra pinigų. Mano juodasis brolis, su kuriuo kalbant reikia aiškiai ir lėtai tarti žodžius, formuluoti trumpus sakinius, kitaip būtų sunku suprasti. Myliu savo afrikietišką šeimą. Karts nuo karto nusiunčiu dovanų atsibodusias kelnes, seną palaidinę, ryžių ar makaronų. Galvoju, kad nors kartą vaikučiai nueis miegoti sotūs. Mano šeima dovanas priima ir atsidėkodama moko šokti ir groti būgnais. Patenku ir aš į transą, nepastebimai pajuntu, kad siela šoka, ji mano kūnui nebepriklauso.
 |
| A.Stunžėnaitės nuotr./Laidotuvių šokis |
Čia yra dalykų, kurių nesuprantu ir negaliu paaiškinti, aš kaltinu mokymo sistemą, kur mokslas ne visiems prieinamas, jie kaltina dvasias. Nors ne, nekaltina, bet supranta, kad daugelis dalykų, tiksliau viskas, kas vyksta aplinkui – dvasių darbas. Štai susirgo vienas genties narys, stiprus jaunas šokėjas. Gentis suskumba aukoti vištą ir kalbėti su dvasiomis. Ligonis paguldomas šventykloje, o dvasios prabyla į genties vyriausiąjį. Dvasios kalba, kad žmogus nusidėjo ir privalo išpažinti savo nuodėmę. Ligonis nesupranta, apie ką kalbama ir neigia, kažką blogo padaręs. Liga tęsiasi savaitę ir situacija vis blogėja, visa gentis prašo sergantįjį prisipažinti, ką blogo padaręs, ligonis vis dar neigia kaltę, o sveikata vis blogėja, tad jis pervežamas į kitą šventovę, kaime, kuriame kažkada gimė.
Dvasios ir šventikai vėl reikalauja išpažinimo, žmogus baisiai nusidėjo ir dabar dvasių baudžiamas. Dvasios reikalauja tiesos ir atgailos. Tiesa slepiama iki paskutinės minutės. Žmogus visai silpnas – galų gale jis prisipažįsta dalyvavęs juodosios magijos apeigose, kurių metu su dviem fetišo šventikais jis paaukojo dvasioms žmogų. Po tokio prisipažinimo žmogus išleidžia paskutinį kvapą. Pasirodo kiti du fetišo šventikai panašiu būdu pabaigė savo gyvenimą – buvo nubausti dvasių už žmogaus kraujo praliejimą. Dabar visi trys po žeme, vėl skamba būgnai, vyksta laidojimo apeigos, atbunda dvasios ir įsikūnija į žmones. Visi šoka siaubingu ritmu, o dvasių apsėstieji puola nuo vieno genties nario prie kito, purto juos, ploja per rankas, jos nerimsta ir kažko ieško. Jaučiuosi kaip kine, o gal labiau kaip siaubo pasakoje, kai matai ir tegali patikėti, kad tai tikra. Šį kartą dvasios įpykę, juk buvo paaukotas žmogus, būgnai netyla tris dienas ir tris naktis, dvasios nurimsta, genčiai atleidžiama, mirusieji palaidojami, o man vis nedingsta mintis, o jeigu tie žmonės būtų nuvežti į ligoninę, gal nereiktų apeigų?
 |
| A.Stunžėnaitės nuotr./Kartu ir prausiami vaikai, ir verdamas valgis |
Maža mergytė susirgo... Kodžio sako, kad vėl bus kviečiamos dvasios, po paskutnių apeigų ir aš bijau dvasių. Šį kartą pokalbis privatus, dvasios kalba šventykloje su genties vyresniuoju. Taip, mergaitė serga, nes tėtis kažką padarė, kažką netinkamo, nederamo, bet tai paslaptis, niekas su manimi apie tai nekalba... Mergytė vos metukų, o baisiai karščiuoja. Dvasių patarimu ji nardinama į šaltą vandenį ir trinama česnaku. Rezultatas – paralyžius. Liga – maliarija.
Aš bandau atsibusti iš šio košmaro, vaistai kainuoja 8 dolerius, tik 8 dolerius, kodėl dvasios patarė naudoti česnaką, ką padarė mergaitės tėvas? Paprasta, jis išpažino savo nuodėmes katalikų kunigui, papasakojo apie genties dvasias, dvasioms tai nepatiko. Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl tikima dvasiomis labiau, negu mokslu, kodėl tikima česnaku labiau nei vaistais, nesuprantu, bandau nekaltinti žmonių tamsumo, bandau suprasti ir gerbti jų tikėjimą, bet labai sunku, kai matai mirštančius žmones ir žinai, kad jiems galima lengvai padėti.
Kodžio bando man paaiškinti, o aš bandau suprati genties kodeksą ir taisykles, teisingo gyvenimo principus, bet labai noriu atsibusti iš sapno, kuriame dvasiomis tikima labiau nei mokslu, kur miršta žmonės nuo maliarijos ir apendicito, bet ne todėl, kad neįmano pagydyti, o todėl, kad taip lėmė dvasios.
