Salos istorija ir architektūra taip pat verta dėmesio ir pagarbos. VII a. pr. Kr. graikams užgrobus didžiąją salos dalį, Sirakūzai tapo svarbiausiu miestu – valstybe už imperijos ribų.
Didžiulės įtakos Sicilijos formavimuisi turėję graikai buvo nugalėti romėnų Pirmojo Pūnų karo metu.
Sala dažnai buvo užgrobiama skirtingų tautų, arabų, normanų, prancūzų, reakcionierių. Todėl kiekvienas toks užkariavimas paliko itin gilų pėdsaką šio regiono kultūrai.
Taigi, vestuvių metinių proga, vyras nusprendė mus su mažuoju keliautoju pradžiuginti padovanodamas kelionę į saulėtąją Siciliją. Ši pasitiko svilinančiu karščiu – tokiu pačiu karščiu ir išlydėjo. Viešnagės metu netrūko ašarų, pykčio protrūkių, smagių akimirkų, malonių ir ne itin malonių žmonių, akis džiuginančių kraštovaizdžių bei skanaus maisto. Bet apie viską nuo pradžių.
Lėktuvui nusileidus Trapanio oro uoste saloje jau buvo tamsu, nors į akį durk, tad skubėjome viešbučio link, kur mūsų jau laukė patogi ir didelė lova. Anksti ryte susiruošėme į Palermą. Mažoji „Fiat Panda“ veikė nepriekaištingai. Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, jog kylant stačiomis įkalnėmis ši puškėjo kaip reikiant, tad skubėti nebuvo kur.
Atvykę į vieną iš Palermo provincijų, Monreale, stabtelėjome pasidairyti. Niekur kitur nesu mačiusi gražesnės katedros. Neapsigaukite šiek tiek asketiška jos išore – viduje pamatysite vieną iš viduramžių stebuklų – įspūdingas bizantietiškas mozaikas (XII a.), o netoliese esantis Benediktinų sodas su arabiškojo stiliaus arkomis ir įmantriai raižytais kapiteliais atims žadą.
Nuo kalvos atsiveria puiki panorama į vis dar snaudžiantį Palermo miestą, apsuptą žaliuojančių kraštovaizdžių ir izoliuotą Pellegrino bei Alfano kalnų. Siauromis ir baisiai ilgomis gatvelėmis kartu su vietiniais gyventojais vykome miesto centro link, kur gatvės platėjo, o betvarkė didėjo.
Visi eismo dalyviai nežinia kokiomis taisyklėmis vadovaujasi, kažkur skuba, lekia it akis išdegę. Vietoje dviejų eismo juostų padaro tris ir daugiau, o ką jau kalbėti apie motorolerių vairuotojus, kurie nardo it žuvys akvariume, tik spėk dairytis, kad netyčia neužkabintum.
Miestas stebina savo įmantria architektūra, kuriai būdingas prancūzų – normanų, bizantietiškasis ir arabiškasis stiliai, puikiai matomi Palatino koplyčioje, San Giovanni bažnyčioje ir Palermo katedroje. Be stulbinančių pastatų ir jų istorijos, miestas mus nustebino savo šurmuliuojančiomis gatvėmis, pilnomis vietinių gyventojų.
Parkuose ir ne tik juose ramiai sau ant suoliukų sėdi ir itin maloniai šnekučiuojasi senoliai. Vieni dairosi aplink, kiti dalinasi prisiminimais ir pastabomis apie šiuo metu vykstančius politinius įvykius, treti – žaidžia stalo ir lauko žaidimus.
Atėjus vakarui jaunos šeimos su savo atžalomis skuba į kavines ar tėvų namus valgyti gardžios ir sočios vakarienės, kuri neapsieina be sicilietiško vyno ir ugningų pokalbių. Stebint visa tai iš šono norisi neprarasti tikėjimo, jog vieną dieną ir mūsų šalyje žmonės sugebės džiaugtis gyvenimu, o šeima taps svarbiausia vertybe.
Ilgai miegoti nepavyko ne tik dėl tvankumo kambaryje, bet ir dėl kraujasiurbių, bjaurybių uodų, visą naktį nedavusių mums nė trupučio ramybės. Zyzė ir siurbė kraują, kol galiausiai išpampo ir aptingo. Stipriai sukandžioti ir pavargę, pajudėjome pietryčių kryptimi link Etnos ugnikalnio. Šį kartą mūsų kelias vingiavo pro krūmokšniais apaugusias kalvas ir saulės nudegintą žolę, kurias vienas po kito keitė kiparisai, aukštos ir tankios pušys, žydintys oleandrai ir kaktusai, o tolumoje buvo matyti šienaujamos pievos ir melsvai pilkšva spalva pasidabinę kalnai.
Saulei pasiekus savo aukščiausią tašką – zenitą – atvykome į Villa Romana del Casale. Ši vieta garsėja savo įspūdingomis mozaikomis, kurias, kaip spėjama, sudėliojo menininkas iš Šiaurės Afrikos.
Milijonai mažyčių įvairiaspalvių plytelių jam padėjo sukurti daugybę (3 500 kv. m.) puikių paveikslų, vaizduojančių imperatorių ir jo šeimą, medžioklės, žūklės ir vynuogių derliaus nuėmimo scenas, garsiuosius Herkulio žygius ir Arioną, apsuptą vandens nimfų, grojantį brangakmeniais puošta lyra.
Ši, kadaise imperatoriui Maksimianui priklausiusi, vila mus žavėjo savo dydžiu, stebėtinai puikiai išsilaikiusiomis mozaikomis ir pompastika, kuri atsispindi jau seniai nebeveikiančiose pirtyse, žole užžėlusiuose soduose, buvusiuose tvenkiniuose ir fontanuose bei vis dar kiemą ir pagrindinį pastatą supančioje kolonadoje.
Mąslūs ir išvargę susėdome atgal į automobilį ir patraukėme ugnikalnio link. Ką mūsų tauta, galų gale – visa žmonija, paliks po savęs ateinančioms kartoms, daugybę plastiko besimėtančio vandenyne, o gal apgriuvusius ir aptrupėjusius daugiaaukščius pastatus?
Etna yra didžiausias visoje Europoje (3 330 m.) ir aktyviausias ugnikalnis visame pasaulyje. Graikams tai buvo ugnies dievo Hefaisto namai, arabams jis buvo žinomas kaip Mongibello (visų kalnų kalnas). Na, o šiandien ši vieta primena beveik derlingiausias pasaulio dirvas, kuriose dirba vyndariai, sūrio ir medaus gamintojai.
Nors žmonės jau seniai išnaikino kadaise čia gyvenusius vilkus, laukinius šernus ir elnius, žebenkštį ar laukinę katę vis dar galite sutikti. Kylant ugnikalnio viršūnės link mus supo nuostabūs kraštovaizdžiai.
Pušys ir beržai keitė žemumoje žaliuojančius ąžuolus ir kaštainius, kol galų gale liko tik samanos ir našlaitės. Karštis ir ore tvyrojusi tvankuma išnyko lyg dūmas, dangų nuklojo stori debesys, pakilo vėjas ir darėsi žvarbu.
Pasikeitus oro sąlygoms, niekas nė nesiruošė grįžti atgal, keltuvai ir toliau ritmingai kilo ir leidosi plieniniu lynu vienas po kito gabendami turistus. Pakilus į 2 530 m aukštį jautėsi silpnas sieros kvapas, tolumoje buvo matyti iš kraterio besiveržiantys dūmai, o po kojomis plytėjo sustingusi lava.
Menamu keliu dardėjo didžiuliai autobusai, vežantys smalsius keliautojus viršukalnės link. Deja, su mažu vaiku nebuvo galima toliau niekur eiti, tad palengva leidomės į apačią, grožėdamiesi pasakiško grožio panorama, primenančia kino juostose rodytus epizodus iš tolimųjų planetų.
Graikija Italijoje? Taip, jei atvykote į Sirakūzus
Toliau mūsų kelias suko į pietus. Vykome į Sirakūzus – kadaise buvusį stipriausią miestą (733 m. pr. Kr.) visame Viduržemio jūros regione. Šis senovinis miestas, traukiantis minias turistų dėl jame esančių istorinių įžymybių, yra vienas gražiausių visoje Sicilijoje.
Apsižvalgę po buvusį Neapolio kvartalą, šiandien Archeologijos muziejų po atviru dangumi, kuriame vis dar stūkso garsusis graikų teatras, talpinantis 15 000 žiūrovų, suskubome į Ortigijos salą. Termometro stulpeliui šoktelėjus gerokai per 30 laipsnių, darėsi sudėtinga judėti.
Mažasis mūsų keliautojas užsnūdo dar nė nespėjus pamatyti seniausios Vakarų Europoje dorėninės Apolono šventyklos. Siekdami išvengti tiesioginių saulės spindulių, nė nesižvalgydami aplink pasukome nežinoma kryptimi. Vaikščiodami siauromis, akmenimis grįstomis senamiesčio gatvelėmis stebėjome prekeivius ir restoranų savininkus besiruošiančius vidurdienio pertraukai, kuomet visame mieste yra uždaromos parduotuvės, dirbtuvės, galerijos ir kavinės. Tad ištuštėjusiomis gatvėmis pradėjome sukti ratus, kol galų gale suradome nedidelį, bet labai jaukų restoranėlį visai netoli jūros. Pailsinę kojas ir galvas išvykome Agridžento link.
Paslaptingieji senovės Graikijos miestų griuvėsiai
Iš apniukusio dangaus lašams po truputį krentant į žemę, džiaugėmės, jog po Šventyklų slėnį, esantį šalia Agridžento, vaikščiosime entuziastingai nusiteikę ir kupini jėgų bei ryžto. Deja, vėsa, o su ja ir gaiva, dingo greičiau nei buvo galima tikėtis.
Saulei išlindus iš už debesų, darėsi karšta ir sunku. Aplink vien laukai, po kojomis smėlis ir jokio šešėlio. Priešais akis iškylanti Santarvės (it. Concordia) šventykla atėmė žadą. Tai tarsi viso senovės graikų palikimo Sicilijos saloje simbolis, išlikęs vien dėl to, jog kažkada buvo pritaikyta krikščionių bažnyčios reikmėms.
Dzeusui ir jo žmonai Herai, didvyriui Herakliui, Demetrai, žemės ir derlingumo deivei bei jos dukrai Persefonei, Hefaistui ir medicinos dievui Asklepijui skirtos dorėninio stiliaus šventyklos neišliko. Galima pamatyti tik jų fragmentus arba griuvėsius, kadaise didingai stovėjusius šiame slėnyje.
Vos už pusantros valandos kelio vakarų kryptimi, ant Viduržemio jūros kranto įsikūręs nedidelis žvejų kaimelis, garsėjantis įspūdingais senovės Graikijos miesto griuvėsiais traukė mūsų žvilgsnius. 628 pr. Kr. įkurta gyvenvietė keletą amžių sėkmingai klestėjusi, 250 m. pr. Kr. kartaginiečių buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
Nors šiandien Selinuntė yra viena iš svarbiausių archeologinių vietų visoje Europoje, joje ilgai neužsibuvome. Spiginanti saulė, alinantis karštis, zyziantis mažasis keliautojas ir nedidelis kiekis vandens privertė apsisukti ir grįžti atgal. Kad ir kaip būtų liūdna, atėjo laikas važiuoti namo, į sodriai žalia spalva pasidabinusią Lietuvą, tokią maloniai gaivią ir vėsią.
Bet vos tik atsiradus galimybei mes čia dar būtinai sugrįšime ir keliausime po dar neatrastas ir turistams mažai žinomas vietas.
Kviečiame ir jus dalintis savo istorijomis apie atradimus Sicilijoje. Konkurso aprašymą rasite paspaudę čia.
