Žinodamos, kad turime tik tris dienas greitu tempu norėjome aplankyti... viską.
Neįtikėtinai skambantis planas iš dalies pavyko, nes turėjome dviračius ir kur gyventi – Kopenhagą jau 16 metų savo namais laiko mano teta. Tad pagrindinius objektus per tris dienas spėjome aplankyti.
Netrukus paaiškėjo, kad skubėti nereikėjo – grįžimo namo išvakarėse sulaukiau kvietimo pasilikti. O kadangi Lietuvoje neturėjau skubių reikalų, be jokio gailesčio praleidau skrydį atgal ir galėjau jau kur kas ramesniu žingsniu ir be skubėjimo įvertinti, kokia yra Danijos sostinė.
Visų giriama ir draugiška šalimi vadinama Danija iš pirmo žvilgsnio nepasirodė tokia. Paklaususi anglų kalba autobuso vairuotojo, ar jis važiuoja į miesto pusę, gavau atsakymą, kad privalau kalbėti daniškai, nes esu Danijoje.
Suprantu, kad tokių žmonių pasitaiko visur, bet, kita vertus, žmogus, atliekantis tokį darbą (vairuojantis miesto autobusą – red. past.), turėtų būti svetingesnis ir džiaugtis, kad turistai domisi jo Tėvyne.
Kiek linksmesnis nutikimas įvyko maisto prekių parduotuvėje. Stovėdama prie kasos pamačiau ženklą, kad alkoholis parduodamas nuo 16-os metų. Lietuvių kalba garsiai nusistebėjau.
Paaiškinus, kad esame iš Lietuvos, po kelių sekundžių jis mums paslaugiai ištiesė pigiausios degtinės butelį.
Mano pokalbį su kartu buvusiu draugu išgirdęs pardavėjas užtikrintai paklausė: „You from Poland?“ (Esi iš Lenkijos?).
Paaiškinus, kad esame iš Lietuvos, po kelių sekundžių jis mums paslaugiai ištiesė pigiausios degtinės butelį.
Net nespėjome normaliai paklausti, kodėl taip padarė: kasininkas iš karto atsakė, kad lietuviai čia kiekvieną vakarą ateina jos nusipirkti. Taigi, degtinės pasiūlė ir mums – dar vieniems lietuviams.
Kopenhagoje gyvenantys draugai pasakojo, kad danų jaunimas dažnai ir nemažais kiekiais geria alkoholinių gėrimų. Šeštadienio vakarą praleidusi miesto centre tuo įsitikinau savo akimis.
Į akis krito ne tik apsvaigę jaunuoliai, bet ir brandaus amžiaus žmonės. Važiuojant namo, apie 1 val. nakties, į autobusą įlipusios merginos (akivaizdžiai jaunesnės, nei bando pasirodyti, ir tai pabrėžiančios ryškiu makiažu) buvo tokios būklės, kad nukrito nuo sėdynės ir kelionę tęsė gulėdamos ant grindų.
Nė trupučio nenustebau, kad jos tokį „įsimintiną“ įvykį įamžino asmenukėse.
„Žolės“ kvape paskendusioje Kristijanijoje fotografuoti draudžiama
Tačiau pati Kopenhaga ir jo kultūra yra graži ir moderni. Stroget yra ilgiausia pirkinių gatvė visoje Europoje. Čia galima rasti ir ypač prabangių parduotuvių, ir kiek paprastesnių.
Tačiau užsukti čia verta ne vien dėl pirkinių – gatvėje esančiose kavinėse galima paragauti įvairių skanių patiekalų. O užkandžiaujant stebėti gatvės artistų pasirodymus.
Kopenhaga tikrai patiks tiems, kurie mėgsta parodas ir muziejus. Aš apsilankiau šiuo metu vykstančioje fotografijos parodoje „World Press Photo’15“ – tai padaryti rekomenduoju kiekvienam, kuris domisi fotožurnalistika arba ja gyvena.
Kristijanijoje gyvenantys žmonės yra visuomenės normoms nepaklūstantys hipiai, pankai, muzikantai, artistai, menininkai ar tiesiog valkatos.
Aplankiau ir paslaptimi dvelkiantį Kristijanijos rajoną.
Patekus į jį pasijunti tarsi kitame pasaulyje: visi žmonės tokie atsipalaidavę, kad nejučia greitai pritampi prie jų.
„Žolės“ kvapas čia sklando visur. Nors įsigyti jos niekas primygtinai nesiūlo, vis dėlto šiuos lengvuosius narkotikus pardavinėjantys žmonės atrodo kiek grėsmingai – užsimaskavę kaukėmis.
Kristijanijoje gyvenantys žmonės yra visuomenės normoms nepaklūstantys hipiai, pankai, muzikantai, artistai, menininkai ar tiesiog valkatos.
Jų gyvenimas be proto įdomus, tačiau kitokią kultūrą sukūrę Kristijanijos žmonės turi griežtą taisyklę, draudžiančią fotografuoti. Ši žinia man, kaip fotografei, buvo itin liūdna.
