Sekite 15min Google
Rezultatas po septynių dešimtmečių atrodo taip: šalyje, užimančioje vos 0,03 procento sausumos, gyvena apie 5 procentai visų planetos rūšių, ketvirtadalis teritorijos paskelbta saugoma, o beveik visa elektra gaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Į Kosta Riką važiuojama ne į miestus ir muziejus – važiuojama pas gamtą, kuri čia gyvena visur. Kartais net viešbučio kambaryje: mažas driežiukas ant lovos vietinių supratimu yra ne incidentas, o kambario draugas.
Ugnikalnis, kuris rodosi ne visiems
Pažintis su Kosta Rika dažnai prasideda nuo Poaso – ugnikalnio, kurio krateris, siekiantis pusantro kilometro skersmens, yra vienas didžiausių aktyvių kraterių pasaulyje. Jo dugne tyvuliuoja rūgšties ežeras, virš kurio nuolat rūksta sieros garai. Tiesa, pamatyti kraterį – loterija: ugnikalnis skendi debesyse dažniau, nei rodosi, ir kartais atvykus tenka tenkintis pasivaikščiojimu po aukštikalnių mišką tarp milžinalapių augalų. Aukštis ir sieros garai čia primena savo taisykles: vaikščioti reikia lėtai, kalnų tempu, nes puskilometrio aukštyje virš jūros lygio pradėtas sportinis žingsnis greitai atsiima duoklę. Vietiniai dėl to nė kiek nesijaudina ir turi savo posakį: Kosta Rikoje programa dėl oro neatšaukiama. Logika paprasta – čia rūkas, lietus ir saulė gali pasikeisti per valandą, o pavažiavus keliasdešimt kilometrų patenkama į visiškai kitą mikroklimatą. Šalyje, kurioje kalnai remia du vandenynus, orų prognozė yra veikiau literatūros žanras.
Upė, kuri būna žydra. Kartais
Rio Celeste – Žydroji upė – savo spalvą gavo iš legendos: kai Dievas nutapė dangų, teptukus išsiplovė būtent čia. Mokslinis paaiškinimas ne mažiau gražus: dviejų upelių santakoje susitinka skirtingos mineralinės dalelės, ir jų mišinys ima atspindėti šviesą taip, kad vanduo įgauna neįtikėtiną turkio spalvą. Bet gamta ir čia diktuoja savo sąlygas: po smarkesnių liūčių dalelės susijaukia, ir stebuklingoji upė kelioms dienoms tampa pilka kaip ir visos kitos. Tai pamoka, kurią Kosta Rika kartoja nuolat – atvirukiniai vaizdai gyvena pagal savo grafiką.
Užtat gyvūnai grafiko nesilaiko ir rodosi ten, kur nesitiki. Kosta Rikoje veikia paprasta taisyklė: jei pakelėje būriuojasi žmonės su fotoaparatais, vadinasi, kažkas sėdi medyje. Dažniausiai tinginys, lėčiausias pasaulio žinduolis, kuris juda taip neskubėdamas, kad jo kailyje užauga dumbliai, suteikiantys žalsvą atspalvį ir natūralią maskuotę. Visą gyvenimą praleidžiantis medžių lajose, žemyn jis leidžiasi vos kartą per savaitę – ir tik gamtiniams reikalams. Pamatyti tinginį, demonstruojantį „vikrųjį“ judėjimą po šakas, – tai lyg laimėti loterijoje.
Norintiems garantijų veikia La Paz krioklių parkas – didžiausias Kosta Rikos gyvūnų gelbėjimo centras, kuriame per vieną apsilankymą pamatoma beveik visa šalies fauna: nuo jaguarų ir tinginių iki kolibrių, zvimbiančių aplink lesyklas taip tirštai, kad nespėji sukioti galvos. Dauguma čia gyvenančių gyvūnų – išgelbėti iš nelaisvės ar po traumų, ir į gamtą grįžti nebegali.
Miškas, kuris gyvena debesyse
Monteverdė – vieta, kur miškas auga tiesiog debesyse. Kalnų keteras beveik nuolat gaubia migla, ir iš jos medžiai, samanos bei orchidėjos geria vandenį tiesiai iš oro. Debesų miškai – viena rečiausių ekosistemų planetoje. Monteverdės rezervatas turi ir neįprastą istoriją: jį steigti padėjo kvakeriai, taikos principų besilaikantys amerikiečiai, šeštajame dešimtmetyje pasitraukę iš JAV, kad jų sūnums netektų tarnauti kariuomenėje. Šalis be kariuomenės jiems pasirodė tinkamiausia vieta pasaulyje.
Debesų miškas – ir garsiausio Amerikos paukščio namai. Monteverdėje gyvena kecalis, smaragdinis paukštis metro ilgio uodegos plunksnomis, kurį majai ir actekai laikė šventu ir kurio plunksnos buvo vertingesnės už auksą. Pamatyti jį – atskira loterija, bet vien žinojimas, kad jis čia, miškui suteikia papildomos magijos.
Virš miško nutiesti kabantys tiltai leidžia pasivaikščioti medžių lajų aukštyje. Ši patirtis prilygsta meditacijai. Takeliai čia išgrįsti ir griežtai pažymėti, ir tai ne biurokratija: miške, kuriame gyva tiek saugomų, tiek nuodingų rūšių, laisvas klaidžiojimas baigtųsi liūdnai ir žmonėms, ir miškui. O greitesniems potyriams Monteverdė turi teisėtą pirmenybę. Būtent Kosta Rikoje gimė zip-line pramoga – pirmieji lynai virš medžių viršūnių čia buvo ištempti mokslininkams tyrinėti lajas, o vėliau virto pramoga, apkeliavusia visą pasaulį. Šiuolaikinė trasa – trylika pralėkimų, tarp kurių ir 800 metrų bei kilometro ilgio lynai, čiuožiami „supermeno“ poza virš debesų miško. Įrangos kokybė ir aptarnavimo profesionalumas čia tokie, kad palyginti su kaimyninėmis šalimis skirtumas jaučiasi, kaip patys keliautojai sako, per kelias galvas.
Vienintelis dalykas, kurio Monteverdė neatidavė civilizacijai, yra keliai. Į debesų mišką tebeveda duobėti žvyrkeliai, kuriais kelios dešimtys kilometrų virsta valandomis. Vietiniai tai vadina natūralia atranka: prasti keliai saugo mišką nuo minių geriau nei bet kokie draudimai. Kosta Rikoje atstumai žemėlapyje apgaulingi – šalis maža, bet kalnuota, ir kelionės valandomis čia matuojamos sąžiningai.
Upė, pilna įžymybių
Tarkoleso upė garsėja viena didžiausių krokodilų koncentracijų pasaulyje – jų čia priskaičiuojama iki 25 viename upės kilometre. Vietiniai laivų kapitonai didžiuosius patinus pažįsta iš „veido“ ir yra išdaliję jiems įžymybių vardus: upėje gyvena Tornadas, Osama ir Andželina Džoli. Krokodilai gyvena po 80–90 metų, ir amžius jų ambicijų nė kiek nemažina: devintą dešimtį įpusėjęs patinas vis dar kovoja dėl damų širdžių su jaunesniais konkurentais. Plaukiant upe jie praslysta pro pat bortą – ramūs, milžiniški ir visiškai abejingi žiūrovams.
Kelionėse po Kosta Riką galioja ir dar viena taisyklė: nesuplanuoti sustojimai dažnai būna vertingiausi. Pusvalandis, sugaištas degalinėje dėl nuleistos padangos, gali reikšti, kad prie apžvalgos aikštelės atsiduri lygiai tą akimirką, kai saulė krinta į Ramųjį vandenyną, – ir penkios minutės saulėlydžio atperka visus tvarkaraščio nesklandumus. Pura vida veikia ir taip.
Parkas, į kurį negalima įsinešti banano
Manuelio Antonijaus nacionalinis parkas yra mažiausias Kosta Rikoje ir kartu lankomiausias. Eilės prie vartų čia driekiasi nuo ankstaus ryto, o patikra primena oro uostą – į parką draudžiama neštis bet kokį maistą ir plastikinius butelius. Taisyklė atsirado ne šiaip sau: vietinės kapucinų beždžionės ir meškėnai buvo tapę tokiais įgudusiais vagišiais, kad turistų maistas ėmė keisti visos ekosistemos elgesį. Dabar maistą tikrina, o beždžionės grįžo prie darbo pagal specialybę. Be kapucinų, parke gyvena ir viena rečiausių žemyno beždžionių – Centrinės Amerikos voverinė beždžionėlė, kurios visa pasaulio populiacija telpa į kelis šios pakrantės parkus.
Už vartų laukia atlygis: baltučiai paplūdimiai, kuriuos supa džiunglės, ir gidai, kurių akys mato tai, ko paprastas žmogus nepastebėtų per metus. Jei tik kas nors sujuda, ant trikojo iškart statomas monoklis: aukštai šakose miega tinginys, saulėje šildosi baziliskas – driežas, gebantis bėgti vandens paviršiumi, už ką pramintas Jėzaus Kristaus driežu, o ant šakos kinkuoja galvą iguanos patinas. Tas kinkavimas, kaip paaiškina gidai, yra oficialus pareiškimas: teritorija mano, patelės irgi mano. Grupės, spėjusios sukurti savo interpretaciją apie iguanų meilės trikampius, lieka kiek nusivylusios proziška tiesa. O fotografų „šventasis gralis“ čia – motmotas: paukštis su ilga uodega, pasibaigiančia dviem plunksnų raketėmis, kurį pamatyti norisi labiau, nei jis nori rodytis.
Kava, kakava ir tukanai virš baseino
Kosta Rikos skoniai turi savo istoriją. Kakava čia auginta dar iki Kolumbo, ir actekų bei majų pasaulyje kakavos pupelės buvo tikri pinigai – jomis mokėta už prekes ir darbą. Šokolado ūkiuose visas kelias nuo vaisiaus iki plytelės parodomas gyvai, su degustacijomis kiekviename etape, ir po tokio vizito niekas nebeklausia, kodėl geras šokoladas kainuoja kaip geras vynas. Kava, XIX amžiuje praminta auksine pupele, pastatė pusę Kosta Rikos – iš kavos eksporto finansuoti teatrai, mokyklos ir geležinkeliai, o šalis savo reputaciją saugo net įstatymu. Kosta Rikoje leidžiama auginti tik arabiką. Kasdienybės skoniai paprastesni, bet ne mažiau savi: pusryčiams gallo pinto, ryžių ir pupelių kratinys, be kurio kostarikietis dienos nepradeda, pietums casado, pažodžiui „vedęs vyras“, t.y. lėkštė, kurioje ryžiai, pupelės, gruzdintos plantano riekės ir mėsa sugyvena taip darniai kaip geroje santuokoje.
O vakarams ši šalis turi dar vieną kozirį – vulkaninius terminius baseinus, kuriuos šildo žemės gelmės. Geriausias jų priedas yra gamtos programa: pavakare į medžius virš baseinų susirenka tukanai, ir maudynės vyksta stebint jų vakarinį pasirodymą tiesiai virš galvų. Vakarienė vietos šeimoje kelionę užbaigia geriau nei bet koks restoranas.
Yra ir dar vienas, mažiau apčiuopiamas šios šalies turtas: Nikojos pusiasalis priklauso vadinamosioms mėlynosioms zonoms – penkioms vietoms pasaulyje, kur žmonės dažniausiai sulaukia šimto metų. Mokslininkai ieško paslapties mityboje ir bendruomeniškume, bet vietiniai atsakymą žino seniai, ir jis telpa į tuos pačius du žodžius.
Kosta Rika neturi piramidžių, imperatorių rūmų ir tūkstantmečių šventyklų. Jos turtas skaičiuojamas kitaip: tinginiais, tukanais, debesų miškais ir žmonėmis, kurie į viską atsako „pura vida“. Ir kai po savaitės pagauni save tariant tuos du žodžius be jokios ironijos – vadinasi, šalis padarė savo darbą.
