Dabar, vandeniui vis labiau šiltėjant ir didėjant turizmo spaudimui, auga susirūpinimas dėl konkrečios bakterijų atmainos, kuri dažnai apibūdinama kaip „ėdanti kūną“.
„Ši bakterija visada buvo pakrančių vandenyse, tai nėra nauja ar egzotiška grėsmė, – „Metro“ pasakojo Arifas Gasilovas, aplinkosaugos konsultacijų bendrovės „Gasilov Group" partneris. – Tačiau šiltėjančioms jūroms dėl visuotinio atšilimo plečiant savo teritoriją, ilgėja ir sezonas, kurio metu koncentracija pasiekia pavojingą lygį. Ši rizika telkiasi upių žiotyse, lagūnose ir panašiose vietose, kur vyrauja šiltas vanduo ir sumažėjęs druskingumas. Būtent čia žmonės ir linkę maudytis.“
Grėsmė žmonėms
Ekspertai ypač susirūpinę dėl Vibrio bakterijos – natūraliai atsirandančių mikroorganizmų šeimos, aptinkamos šiltuose, sūroko vandens pakrančių plotuose.
Dauguma atmainų nekenksmingos. Tačiau kai kurios – tokios kaip Vibrio vulnificus, ta pati „kūną ėdanti“ – gali sukelti sunkias, o retais atvejais net mirtinas infekcijas.
Rizika padidėja žmonėms su atviromis žaizdomis ar susilpnėjusia imunine sistema. Blogiausiais atvejais infekcija gali sukelti nekrozuojantį fascitą – būklę, kai audiniai aplink žaizdą sparčiai yra.
Tada bakterijos gali patekti į kraują ir sukelti sepsį. Retais atvejais kai kuriems pacientams prireikia amputacijos.
Kodėl Viduržemio jūra?
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras įspėjo apie padidėjusią infekcijų riziką šią vasarą, ypač karščio bangų metu ir sekliuose pakrančių vandenyse.
O Viduržemio jūrai šylant maždaug 20 procentų sparčiau nei pasaulio vidurkis, sąlygos šiam sukėlėjui daugintis tik gerėja.
Taip yra todėl, kad šiltesnis vanduo, ypač ten, kur jis mažiau sūrus, tampa palankia terpe kenksmingoms bakterijoms veistis.
Natūraliai didesnis Viduržemio jūros druskingumas istoriškai slopino Vibrio vulnificus, todėl Baltijos ir Šiaurės jūros pakrantės buvo didesnės rizikos zonos pavojingiausiems atvejams.
Tačiau dabar mokslininkai perspėja, kad Viduržemio jūrai šylant ir kintant druskingumo modeliams, tai gali pasikeisti.
„Viduržemio jūra nėra klimato kaitos auka – ji yra jos pranašas, – „Metro“ pasakoja Hatimas Aznague, Viduržemio jūros sąjungos projektų, klimato veiksmų ir energetinio atsparumo analitikas.
– Viduržemio jūros šalys turi nustoti į tai žiūrėti kaip į daugiau nei dvidešimt atskirų nacionalinių problemų. Mes dalijamės viena jūra. Šyla srovė ar žydi bakterijos – jos nesustoja ties pasieniu, tad ir atsakas negali sustoti.“
Vibrio bakterija – ne vienintelis kintančios jūrų aplinkos požymis. Graikijoje, kaip tik įsibėgėjus turizmo sezonui, plinta nuodingos žuvys su dantimis, panašiais į žmogaus.
Lagocephalus sceleratus – tai torpedos formos rūšis su ryškiais, kaip skustuvas aštriais dantimis.
Ji ne tik žiauriai kanda, bet ir turi galingą neurotoksiną, vadinamą tetrodotoksinu, kuris gali sukelti širdies ir plaučių nepakankamumą, todėl žuvis netinkama žmonių maistui.
Lagocephalus sceleratus paprastai gyvena Indijos vandenyne. Tačiau manoma, kad žuvys, viliojamos šiltėjančių vandenų, atkeliavo Sueco kanalu į Viduržemio jūrą.
Graikijos žvejai dabar gauna pinigines išmokas už šių žuvų, dėl klimato kaitos migruojančių į šiaurę Viduržemio jūroje, gaudymą.
Ką galime padaryti?
Hatimo teigimu, sprendimas yra bendradarbiavimas.
„Mums reikia bendrų pastangų, kad mažiausiai išteklių turinčioms šalims netektų susidoroti vienoms“, – sako jis.
Jis nori matyti „realias investicijas“ į ankstyvąjį perspėjimą ir stebėseną, kad viso regiono pakrantės miestai gautų „laiku pateikiamą, sąžiningą informaciją apie vandens kokybę“.
Svarbiausia, anot jo, kad tas pats standartas būtų taikomas kiekvienoje pakrantėje, „ne tik turtingesnėse“.
Hatimas teigia, kad problemos užlopymo neužtenka.
Pagrindines priežastis reikia spręsti kartu – „ne tik atšilimą, bet ir iš sausumos kylančią taršą – nuotekas ir maisto medžiagų nuoplovas“, kurios ir maitina bakterijas.
Mokslininkams ir Europos politikos formuotojams Vibrio bakterija yra kanarėlė anglių kasykloje, rodanti, kaip sparčiai keičiasi mūsų pasaulis. „Kanarėlė anglių kasykloje“ (angl. canary in the coal mine) – plačiai žinoma metafora, kilusi iš istorinės kalnakasių praktikos. Ji reiškia ankstyvą pavojaus signalą arba pirmąjį požymį, įspėjantį apie artėjančią katastrofą.
Kaip sako Hatimas: „Bakterijos nėra istorija – jos yra pasiuntiniai. Istorija yra jūra, karščio ir taršos išmušta iš pusiausvyros.“
