Gausiai turistų lankomose vietose kempingų tinklas Lenkijoje yra neblogai išvystytas. Keliaujant po Mozūriją, kuri didžiuojasi savo ežerais, ar palei jūrą, kempingų rasti nėra sudėtinga.
Nakvynė kempinge su palapine vienam žmogui kainuoja apie 30 zlotų (kiek mažiau nei 30 litų). Namelio nuomos kaina bus didesnė – 100 ir daugiau zlotų. Viskas priklauso nuo kempingo, jo teikiamų paslaugų ar namelio patogumų.
Tiesa, turizmo sezono įkarštyje populiaresniuose kempinguose, ypač pajūryje, keliautojai gali susidurti su vietos stygiumi. Tačiau prie jūros dažniausiai vienoje vietoje būna įrengti keli kempingai. Neradus vietos viename, galima laimę bandyti kitame.
Beveik visuose kempinguose veikia kavinukės ar nedideli restoranėliai, kuriuose galima pavalgyti ar atsigaivinti tikrai neblogu lenkišku alumi. Daugumoje vietų įrengtos ir nedidelės maisto prekių parduotuvėlės ar kioskai. Visur įrengti dušai su karštu vandeniu ir civilizuoti tualetai.
Nutolus nuo turistinių maršrutų, nakvynę susirasti yra šiek tiek kebliau. Tokiu atveju reikia ieškoti motelių ar sekti ženklus, nurodančius kelią į privačių žmonių nuomojamas nakvynės vietas. Lovas ar net kambarius su patogumais Lenkijoje nuomoja daug žmonių, vienam žmogui tai kainuoja apie 30 zlotų. Ieškantys egzotikos nesunkiai ras nakvynę net ir privačiame žirgyne, kurio šeimininkai ne tik pasiūlys nakvynę, bet ir paruoš pusryčius.
Susiruošę nakvoti Žalgirio mūšio vietoje ar netoli jos irgi turėtų rinktis nakvynę pas žmones. Pasiūla tikrai didelė, o kainos nėra aukštos.
Beje, keliaujant po Lenkiją reikia atminti, kad angliškai lenkai beveik nešneka. Daugelis susikalba vokiškai. O apskritai dauguma lenkų kažkodėl įsivaizduoja, kad lietuviai, ypač atvykę iš Vilniaus, būtinai turi mokėti ir suprasti lenkiškai. Keista, tačiau šios tvirtos kaip uola kaimynų iliuzijos kol kas niekas negali sugriauti.
Restoranas ant A.Smetonos vasarnamio
Keliautojai, nakvojantys kempinguose, kartais gali išgirsti įdomių istorijų, sužinoti neįtikėtinų faktų, net tiesiogiai prisiliesti prie istorinio palikimo.
Kurorto pastatų jau seniai nebėra, jie sudegė paskutiniojo karo metu. Toje vietoje vėliau buvo įrengtas kempingas, o ant senų kurorto pamatų pastatytas prastos kokybės restoranas „Rusalka“.Lankantis kempinge greta Vengoževo miestelio teko išgirti mažai kam Lietuvoje žinomą istoriją, kurią pateikė didelis lietuvybės puoselėtojas Lenkijoje ir istorikas Eugenijus Petruškevičius. Pasak istoriko, XIX a. ant kalvos rytiniame Šventaičio ežero krante buvo įkurtas kurortas „Jägerhöhe“ („Medžiotojų aukštuma“). Čia buvo pastatyti keli vasarnamiai, kuriuose ilsėdavosi vasarotojai. Žiemą ant užšalusio ežero vykdavo buriavimo rogėmis varžybos. Kartą čia net buvo surengtas Europos čempionatas.
1940 m. sovietams okupuojant Lietuvą, iš šalies pasprukęs prezidentas Antanas Smetona su šeima ir palyda buvo atvežtas būtent į „Jägerhöhe“ ir čia apgyvendintas.
Prezidentas plaukiodavo po ežerą valtimis, vaikščiodavo miestelio pakraštyje esančiose senose karių kapinaitėse, kuriose galima rasti daug paminklų su lietuviškomis pavardėmis.
E.Petruškevičius rašo, kad šiuo metu nedaug kas žino, jog Antrojo pasaulinio karo pradžioje šiose vietose gyveno Lietuvos prezidentas. Net Vengoževo Liaudies muziejuje, kur sukaupta daug įvairiausios literatūros apie A.Smetoną, niekas nėra to girdėjęs.
„Dabar čia gyvenantys žmonės nedaug žino apie patį „Jägerhöhe“ kurortą. Kurorto pastatų jau seniai nebėra, jie sudegė paskutiniojo karo metu. Toje vietoje vėliau buvo įrengtas kempingas, o ant senų kurorto pamatų pastatytas prastos kokybės restoranas „Rusalka“, – rašo E.Petruškevičius.
Kempingas, kuris įsikūręs ypač vaizdingoje vietoje, yra tvarkingas ir neperpildytas poilsiautojų. Restoranas „Rusalka“, kurį mini E.Petruškevičius, pastatytas ant kalvos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Šventaičio ežerą.
„Vilko irštva“
Už nepilnų 30 km nuo Vengoževo, kur kurį laiką gyveno A.Smetona, yra vieta, vaidinusi milžinišką vaidmenį visos Europos ir viso pasaulio to meto gyvenime. Tai netoli Kenšyno įkurta „Vilko irštva“ – laikinoji Adolfo Hitlerio vadavietė Antrojo pasaulinio karo metais. Fiureris per karą joje praleido net 800 dienų.
Pavadinimas „Vilko irštva“ kilo nuo A.Hitlerio pseudonimo „Vilkas“, kuriuo jis pasirašinėdavo asmeninę korespondenciją.
„Vilko irštva“, kuri buvo pradėta naudoti 1941 m. per vokiečių invazijos į Sovietų Sąjungą pradžią, tarnavo iki 1945 m. sausio 25 d., kai rusų armija pasiekė Vengoževą. Vadavietės statyba buvo įslaptinta, tarp vietos gyventojų buvo paskleisti gandai, kad čia statomas cheminių medžiagų fabrikas.
Mirties kvapą čia galima užuosti ir mūsų dienomis. Iki šiol išlikusią dujų kamerą ir greta esantį krematoriumą vertėtų aplankyti visiems nesubrendėliams, ant žydams priklausančių pastatų šiandien paišantiems svastikas ar gatvėse „žaidžiantiems“ neonacius.„Vilko irštvą“ sudarė 40 gyvenamųjų, ūkinių ir administracinių pastatų, septyni sunkieji ir 40 lengvųjų gelžbetoninių bunkerių, kurių aukštis – 6-8 metrai. Bunkeriai iš viršaus buvo apsodinti mišku, kad priešo lėktuvų pilotai jų nepamatytų. Vadavietė buvo gerai užmaskuota, prieigos – užminuotos. Po karo tvarkant aplinką išminuotojai šiose vietose surinko daugiau nei 54 tūkst. minų. Jas rinkdami dalis išminuotojų žuvo ar buvo sužeisti.
Į „Vilko irštvą“ buvo atvestas geležinkelis, čia veikė net du aerodromai, darbavosi daugiau nei du tūkstančiai kariškių ir civilių, vadavietė buvo sujungta tiesioginiu telefono ryšiu su Berlynu ir fronto linija.
1944 m. liepos 20 d. Clausas von Stauffenbergas fiurerio bunkeryje padėjo bombą. Pasikėsinimas į A.Hitlerį nepavyko. Bunkeris buvo apgriautas, fiureris beveik nenukentėjo. Praėjus porai valandų po pasikėsinimo, A.Hitleris pasitiko į svečius atvykusį Italijos diktatorių Benito Mussolini ir jam demonstravo apgriautą bunkerį. Nepavykusio pasikėsinimo organizatoriai neilgai trukus buvo sušaudyti.
Karo pabaigoje besitraukiantys vokiečiai bunkerių kompleksą bandė išsprogdinti. Tačiau sienos čia buvo įrengtos taip tvirtai, kad vienam bunkeriui išsprogdinti reikėjo mažiausiai aštuonių tonų sprogmenų. Visiškai sunaikinti „Vilko irštvos“ naciams nepavyko. Šiomis dienomis čia įrengtas muziejus, kuriame kasmet apsilanko apie 200 tūkst. turistų.
Populiaraus kompiuterinio žaidimo „Wolf“ kūrėjams „Vilko irštva“ padarė tokį įspūdį, kad žaidimo aplinką jie perkėlė būtent čia. Žaidimo veiksmas vyksta A.Hitlerio vadavietėje.
Buvusi nacių vadavietė užima didžiulį plotą. Kai kurie bunkeriai išlikę beveik nepaliesti laiko, kai kurių sienos po truputį griūva. Saugumo sumetimais į bunkerių vidų eiti draudžiama, tačiau ne visi turistai šio draudimo paiso. Tiesa, lendant į bunkerių vidų reiktų su savimi neštis ir kokį nors šviesos šaltinį.
Štuthofas
Lenkijoje yra dar viena vieta, skaudžiai susijusi su Lietuvos istorija. Tai buvusi Štuthofo koncentracijos stovykla. Ji buvo įkurta Baltijos pajūryje apie 40 km į rytus nuo Gdansko, greta Štutovo miestelio.
Koncentracijos stovykla pradėta kurti tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pirmieji kaliniai čia buvo Gdansko gyventojai. 1939 m. rugsėjo 15 d. Štuthofe jau buvo kalinama 6 tūkst. žmonių.
Koncentracijos stovykla plėtėsi labai greitai. Karo pabaigoje jos plotas buvo 120 hektarų. Čia yra buvęs net „lietuvių barakas“. Šioje koncentracijos stovykloje kalėjo ir rašytojas Balys Sruoga, koncentracijos stovyklos pragarą vaizdžiai aprašęs knygoje „Dievų miškas“.
Štuthofe kalėjo, dirbo ir mirė daug Europos, taip pat Lenkijos ir Lietuvos intelektualų, dvasininkų, inteligentų. Nėra prasmės smulkiai aprašinėti gyvenimo sąlygų šioje koncentracijos stovykloje – jos nedaug skyrėsi nuo kitų „mirties fabrikų“. Užteks paminėti faktą, kad per koncentracijos stovyklos egzistavimo laikotarpį čia kalėjo daugiau nei 120 tūkst. žmonių. Didžioji dalis jų mirė nuo nepakeliamų gyvenimo ar darbo sąlygų arba buvo tiesiog nužudyti.
Nepaisant to, kad Štuthofas buvo šiek tiek mažesnis „mirties fabrikas“ nei Maidanekas (nužudyta daugiau nei 1,5 mln. žmonių), Osvencimas (nužudyta daugiau nei 1 mln. žmonių) ar Treblinka (nužudyta daugiau nei 750 tūkst. žmonių), mirties kvapą čia galima užuosti ir mūsų dienomis. Iki šiol išlikusią dujų kamerą ir greta esantį krematoriumą vertėtų aplankyti visiems nesubrendėliams, ant žydams priklausančių pastatų šiandien paišantiems svastikas ar gatvėse „žaidžiantiems“ neonacius.
