Sekite 15min Google
Nors vykti į visiškai nepažįstamą šalį, kaip pati sako, atrodė beveik beprotiška mintis, šiandien lietuvė pasakoja apie ne kartą nustebinusį vietinių svetingumą, pažintį su neturistiniu Maroku ir iš šios šalies parsivežtą jausmą į viską žiūrėti šiek tiek paprasčiau.
Vietinių gerumas tapo netikėčiausiu atradimu
Į vieną didžiausių Maroko miestų atvykusi mergina prisimena, kad Marakešas pasitiko visiškai kitokiu gyvenimo ritmu, didžiuliu karščiu, triukšmu, nepažįstama kalba ir spalvomis, kurių Lietuvos kasdienybėje beveik nepasitaiko.
Nors pirmosiomis dienomis miestas stebino kvapais, garsais ir spalvomis, lietuvė prisipažįsta, kad vis dėlto labiausiai ją nustebino vietinių dosnumas.
„Pavaišinti, pavežti, parodyti miestą, pakviesti į savo namus ar tiesiog skirti laiko pokalbiui – jiems buvo nuoširdžiai įdomu bendrauti su mumis, merginomis, iš kito pasaulio krašto. Šis paprastumas ir nuoširdumas liks vienu gražiausių mano prisiminimų“, – sako Kauno kolegijoje šiuo metu studijuojanti A.Savukynaitė.
Mergina prisimena, kad kartą pagyrusi bendradarbio kvepalus, kitą dieną nuo jo tokius gavo dovanų. Kita bendradarbė, pasakoja A.Savukynaitė, turguje pamačiusi, kad jai patiko tradicinė marokietiška suknelė, ją nupirko: „Aš dar bandžiau sakyti, kad nereikia, bet ten tas „nereikia“ nelabai veikia.“
A.Savukynaitė šiltai ją priėmusiems kolegoms sako ir pati bandžiusi atsidėkoti dovanomis, tačiau sulaukė kiek kitokios reakcijos nei tikėjosi.
„Tai pačiai bendradarbei nupirkau žaislų jos sūnui, o ji net šiek tiek supyko. Tada supratau, kad jiems svarbu, jog dovana nebūtų iš gailesčio ar noro parodyti, kad tu gali daugiau sau leisti. Jie patys labai mėgsta vaišinti, dalintis, kažką padovanoti, bet nenori jaustis taip, lyg jiems kažko trūktų“, – dalijasi mergina.
Jiems svarbu, jog dovana nebūtų iš gailesčio ar noro parodyti, kad tu gali daugiau sau leisti.
Kita lietuvei įsiminusi situacija nutiko važiuojant motociklu. Pradėjusi kalbėtis su vairuotoju, mergina pasakė savo vardą ir kad šis siejamas su auksu.
„Po to jis man padovanojo auksinės spalvos apyrankę ir vis kartojo, kad ji tikrai auksinė. Ar tikrai – čia jau kitas klausimas, bet pati situacija buvo labai miela. Juk mes buvome beveik nepažįstami“, – pasakoja A.Savukynaitė.
Ji priduria, kad apskritai Marakeše sutikti bendradarbiai skyrė labai daug dėmesio: vežiodavo po turgus, padėdavo derėtis, nusivesdavo ten, kur turistai dažniausiai neužklysta.
„Kartais žiūrėdavau ir galvodavau, kad jie patys po darbų pavargę, bet vis tiek randa laiko kažką parodyti ar padėti, – apie vietinių svetingumą kalba lietuvė ir priduria: – Tokios smulkmenos ir įstrigo labiausiai. Ne pačios dovanos, o tai, kaip žmonės su tavimi elgiasi – labai šiltai, be didelio išskaičiavimo. Kartais net sunku buvo suprasti, kodėl beveik nepažįstamas žmogus tau taip stengiasi padėti.“
Už turistinio Maroko atrado kasdienį vietinių gyvenimą
A.Savukynaitė prisimena, kad praktikos vietoje nuo pirmųjų dienų ją pasitiko draugiški ir padėti pasiruošę kolegos. Lietuvė dalinasi, kad laikui bėgant kai kurie bendradarbiai tapo draugais ir būtent per juos atsivėrė galimybė pamatyti ne tik turistams skirtą Maroką, bet ir tikresnį vietinių žmonių gyvenimą.
„Teko apsilankyti marokiečių namuose, klausytis tradicinių dainų, ragauti vietinį maistą, darytis henna ir tiesiog leisti laiką su žmonėmis, kurių kultūra iš pradžių atrodė tokia tolima. Supratau, kad norint pažinti šalį neužtenka aplankyti gražiausias jos vietas. Kartais daug daugiau pasako paprastas vakaras vietinio namuose, pokalbis prie arbatos ar galimybė pamatyti kasdienybę, kurios turistas dažniausiai nepastebi“, – pasakoja A.Savukynaitė.
Ji priduria, kad per kelis mėnesius, kuriuos praleido svetur, norėjo pamatyti ne tik gražiąją Maroko pusę, bet ir vietinių kasdienybę, neturistines vietas ir taip geriau pažinti šalį.
„Keliaujant lengva susižavėti spalvingais turgumis, gražia architektūra, saule ir egzotiška atmosfera, tačiau būnant čia ilgiau pradedi pastebėti ir kitą pusę – kasdienius žmonių sunkumus, jų pastangas pragyventi ir skirtumus tarp to, ką mato turistas, ir to, kaip iš tiesų gyvena dalis vietinių. Būtent tai padėjo geriau suprasti šalį ir jos žmones“, – sako lietuvė.
Kalbėdama apie Marakešo turgus, A.Savukynaitė juokauja, kad tai – atskira istorija: triukšmingi, pilni kvapų, spalvų, žmonių ir nuolatinio judėjimo. Nors pasivaikščiojimas po tokį turgų ne vienam galėtų sukelti galvos skausmą, lietuvė sako, kad vaikščiojimas siaurais ir triukšmingais takais tapo viena įsimintiniausių patirčių.
„Čia teko išmokti ir dar vieno dalyko – derėtis. Visur ir su visais. Kartais net naudojantis taksi programėlėmis!“ – dalinasi mergina.
Maroko kasdienybė priminė, kas gyvenime iš tiesų svarbu
Kalbėdama apie skirtumus tarp Lietuvos ir Maroko, A.Savukynaitė sako bene didžiausią jų pastebėjusi žmonių bendravime: „Maroke žmonės daug atviresni ir šiltesni. Jie labai lengvai užkalbina, klausia, iš kur esi, ką čia veiki, gali vos susipažinę su tavimi juokauti ar kviesti kavos.“
Lietuvę iš pradžių kiek nustebino ir bendravimo artumas – žmonės daug dažniau apsikabina, pasibučiuoja pasisveikindami, būna arti: „Lietuviui pradžioje tikrai norisi truputį daugiau asmeninės erdvės. Bet po kiek laiko prie to pripranti ir tai net pradeda atrodyti labai natūralu.“
Kitas išryškėjęs skirtumas – gyvenimo ritmas. Lietuvė dalijasi, kad būnant Maroke atrodė, jog ten nuolat kas nors vyksta: gatvėse pilna žmonių, vakarais visi eina į kavines, susitinka su draugais ar šeima.
„Ir kas man buvo keisčiausia – daug kas dirba šešias ar net septynias dienas per savaitę, bet vis tiek vakare turi jėgų kažkur išeiti. Aš kartais po darbo norėdavau tik atsigulti, o jie dar planuodavo, kur važiuosime ir ką veiksime“, – pasakoja A.Savukynaitė.
Vis dėlto, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio,, labai skirtingose šalyse lietuvė sako įžvelgusi ir panašumų, daugiausia – tarp vyresnių žmonių.
„Maroko močiutės man labai priminė Lietuvos močiutes. Gali tave stebėti, klausinėti, kur eini ir ką darai, bet jei jau atėjai į namus, tai alkanas tikrai neišeisi. Tau prigamins, įdės namo ir dar paklaus, ar tikrai užtenka. Man atrodo, močiutės visame pasaulyje yra universalios“, – šypsosi A.Savukynaitė.
Apibendrindama lietuvė sako Maroke pamačiusi, kad žmonės gali gyventi paprasčiau, bet labai vertinti laiką kartu, šeimą, draugus ir paprastus dalykus.
Kartais per daug skubame, užsidarome savo reikaluose ir patys sau prisigalvojame streso.
„Man jų gebėjimas susitikti, bendrauti, juoktis ir visur rasti kažkokio gyvumo labai patiko. Grįžus į Lietuvą net pasijautė, kad čia kartais per daug skubame, užsidarome savo reikaluose ir patys sau prisigalvojame streso, – sako mergina ir priduria: – Manau, kad iš Maroko labiausiai ir parsivežiau tą jausmą, kad kartais reikia paprasčiau žiūrėti į gyvenimą, daugiau būti su žmonėmis ir ne viską taip rimtai priimti. Juk gyvename tik kartą!“
