Sekite 15min Google
Daugiau nei 20 metų keliaujanti tinklaraščio „Jūralionės“ kūrėja Jūratė Kazlauskaitė čia ieškojo ne tik įspūdingų peizažų, bet ir autentiško gyvenimo. Pokalbyje ji pasakoja, kuo Farerai nustebina, kodėl šioje „Galbūt šalyje“ verta paleisti planus ir kam tokia kelionė gali tapti tikru atradimu.
– Šią vasarą savaitę praleidote Farerų salose. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą? Ką apie Farerų salas žinojote prieš kelionę ir kokių lūkesčių turėjote?
– Keliauju daug, o vasarą tradiciškai visada skiriu bent savaitę kokiam nors šiauresniam kraštui. Farerai man atrodė tarsi Norvegijos ir Islandijos vaikas. Tad šįkart atėjo jų eilė.
Žinojau, kad laukia įspūdinga gamta, permainingas oras ir savitas gyvenimo ritmas. 18 salų Šiaurės Atlante, vos apie 56 tūkstančiai gyventojų, apie 70 tūkstančių avių. Vieta, kurioje daugiau vandenyno nei sausumos, o gamta akivaizdžiai turi daugiau teisių nei žmogus.
Farerai man atrodė tarsi Norvegijos ir Islandijos vaikas.
Tiesą sakant, įsivaizdavau, kad kelionę į Farerus bus gana sudėtinga organizuoti. Vis dėlto tai salos vidury Atlanto, kur susisiekimas priklauso nuo oro, keltų ir tunelių. Bet paaiškėjo, kad viskas gerokai paprasčiau, nei tikėjausi.
Beje, vienas mano mėgstamiausių faktų apie Farerus – iš bet kurio salų taško iki vandenyno yra ne daugiau kaip 5 kilometrai. Man tai skamba beveik kaip tobula geografija (šypsosi).
– Kas atvykus į Farerus labiausiai nustebino? Ar buvo kažkas, kas visiškai neatitiko jūsų įsivaizdavimo?
– Galbūt labiausiai nustebino tai, kaip ten viskas dera tarpusavyje.
Iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis gali pasirodyti gana vienodas. Žali kalnai, uolos, vandenynas, nedideli kaimeliai. Ir vėl žali kalnai, uolos, vandenynas. Bet tas vienodumas kažkokiu būdu yra labai skirtingas.
Kaip ir Islandijoje, Fareruose beveik nėra medžių. Užtat visur – žalia žolė, kalnai, uolos, vandenynas ir avys. Avys, avys, avys! Tai ir paukščių rojus. Pufinai, žąsys, antys – gyvūnai ten labai natūrali kraštovaizdžio dalis.
Mane labai sužavėjo miesteliai ir kaimeliai. Namukai – maži, langiukai – maži, kiemukai – dažniausiai be jokio ypatingo grožio, be terasėlių ir augalėlių. Bet viskas kartu susidėlioja į kažką labai gražaus, autentiško ir stipraus. Nuostabių miestelių rinkinys.
Ir dar nustebino ramybė. Farerai nėra ta vieta, kurioje nuolat kažkas vyksta. Bet kažkokiu būdu ta vieta labai stipriai veikia.
– Farerai garsėja permainingu oru ir įspūdinga gamta. Kokia buvo jūsų kelionės kasdienybė?
– Farerai turi labai taiklų apibūdinimą – „The Land of Maybe“, arba „Galbūt šalis“.
Ten gyvenimo ritmą dėlioja oras. Tu gali sakyti, kad šiandien kopsi, važiuosi, plauksi, o po pusvalandžio jau niekur nevažiuosi, nekopsi ir neplauksi.
Tos salos moko gyventi „galbūt“ ritmu. Priimti rūką, nes galbūt jis dabar reikalingesnis už saulę. Vėją, nes galbūt yra ką išpūsti iš galvos. Galbūt spėti nusifotografuoti, kol saulė. Galbūt išvengti lietaus. O gal ir ne.
Tos salos moko gyventi „galbūt“ ritmu.
Mums, beje, su oru labai pasisekė. Per visą savaitę negavome lietaus! Nors oras keitėsi kone kas pusvalandį. O rūkas man apskritai pasirodė žavus. Bet ne vieną rytą kelionės kryptis buvo perplanuota.
Keliavome automobiliu, gyvenome vienoje vietoje, iš kurios kasdien važiuodavome į skirtingas salas. Atstumai nedideli – mūsų dienos maršrutai neviršijo 100 kilometrų.
Fareruose reikia būti pasiruošus viskam.
Kasdien eidavome į kelių valandų žygius į kalnus. Yra ir gerokai sudėtingesnių maršrutų, bet tikrai nebūtina būti profesionaliu žygeiviu, kad pamatytum įspūdingus Farerų vaizdus.
Labai rekomenduočiau pasidomėti internetinėmis kameromis, kurios tiesiogiai rodo orą skirtingose salų vietose. Nes jei pas tave lyja, visai nereiškia, kad už keliolikos kilometrų taip pat lyja.
Fareruose reikia būti pasiruošus viskam. Ir kartu nesiruošti niekam.
– Koks kelionės momentas jums pačiai išliko ryškiausias?
– Man atrodo, kad Farerai įsimena ne vienu konkrečiu vaizdu, o visuma.
Gali važiuoti keliu, kurio vienoje pusėje – žali kalnai, kitoje – vandenynas. Gali sustoti mažame kaimelyje, kuriame, rodos, nieko ypatingo nėra. Gali tiesiog žiūrėti į rūką, pamažu uždengiantį kalnus.
Man labai patiko mažos kavinukės, kartais įsikūrusios, regis, vidury niekur. Nedidelės, jaukios, dažnai šeimų prižiūrimos. Užsuki kavos, pabendrauji su šeimininkais. Tokie sustojimai man ne mažiau įdomūs nei garsiausi lankytini objektai.
Fareruose man buvo labai gražu. Ramu. Jauku. Tylu. Drąsu. Tikra.
Kai kurios vietos sužavi vienu įspūdingu objektu. Farerai mane sužavėjo visa savo atmosfera.
– Kaip jums pasirodė pačios Farerų salos ir jų žmonės? Kokia atmosfera ten tvyro?
– Farerai – mažų miestų, miestelių ir kaimelių, išsibarsčiusių po kalnų šlaitus, slėnius ir vandenyno pakrantes, rinkinys.
Ten gyvena vos apie 56 tūkstančiai žmonių. Užtat avių – apie 70 tūkstančių. Ir jas tikrai sutiksite. Daug. Labai daug.
Fareriečiai man pasirodė draugiški, nors žmonių salose apskritai nedaug. Daugiausia pabendrauti teko mažose kavinukėse su jų šeimininkais. Kartais atrodo, kad atvažiavai į niekur, o ten randi mažą jaukią kavinę, kurią prižiūri šeima.
Tokiame mažame krašte tai atrodo beveik neįtikėtina.
Įdomus ir Farerų infrastruktūros kontrastas. Salose veikia 25 kelių tuneliai, keturi jų – povandeniniai. Viename, ilgesniame nei 11 kilometrų, yra net žiedinė sankryža! Ir ne bet kokia – pirmoji pasaulyje po vandeniu. Tokiame mažame krašte tai atrodo beveik neįtikėtina.
Dar viena įdomi salų pusė – tradicijos. Kai kurios jų žavi, o kai kurios šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti sunkiai suprantamos.
Pavyzdžiui, tradicinis avienos brandinimas ir fermentavimas. Mėsa kelis mėnesius kabinama specialiose medinėse, vėjo perpučiamose patalpose. Ir būtent Farerų klimatas padeda jai įgyti savitą skonį.
Tačiau yra ir kita tradicija – iki šiol vykstanti grindadrap, arba pilotinių banginių medžioklė. Fareriečiams tai istoriškai svarbi maisto gavimo ir bendruomenės tradicija, tačiau pasaulyje ji kelia dideles diskusijas dėl gyvūnų gerovės. Man asmeniškai ji atrodo kraupi.
Kelionėse įdomu susidurti ir su tuo, kas tavo pasaulyje atrodo sunkiai suprantama. Nes šalies pažinimas nėra vien grožėjimasis jos kraštovaizdžiu.
– Ką patartumėte žmogui, pirmą kartą keliaujančiam į Farerus?
– Pirmiausia – nepamiršti, kad keliaujate į „Galbūt šalį“. Neverta tikėtis, kad viskas vyks tiksliai pagal planą. Oras ten turi savo nuomonę. Ir nebūtinai sutampančią su jūsų.
Praktiškai patarčiau kuo anksčiau rezervuoti automobilį ir nakvynę, iš anksto pasidomėti keltais ir jų tvarkaraščiais. Keltai nedideli, todėl bilietus labai rekomenduočiau nusipirkti internetu iš anksto. Rezervaciją turintys keleiviai turi pirmenybę, o be jos gali tiesiog nebelikti vietos. Be to, internetu bilietai pigesni.
Keliai geri, bet yra mokamų tunelių, o kai kurie mažesni keliai siauri, su specialiomis prasilenkimo vietomis.
Įdomi ir atsiskaitymo už tunelius sistema. Bent jau mūsų automobilio nuomos atveju viskas veikė labai paprastai. Nuomojantis automobilį rezervuojama tam tikra suma, o pravažiavimus užfiksuoja automatinė sistema. Grąžinus automobilį, mokesčiai išskaičiuojami iš rezervuotų pinigų.
Dar verta žinoti, kad kai kurie žygių maršrutai eina per privačią žemę. Už patekimą gali tekti mokėti, o kai kur leidžiama eiti tik su gidu.
Taip pat planuokite apsipirkimus ir maitinimąsi. Kavinių bei restoranų nėra daug, o jų darbo laikas ne visada toks, kokio tikiesi. Todėl spontaniškai nuspręsti, kad dabar norisi pietų, ne visada pavyks.
Beje, Fareruose yra ir netikėtų lankytinų vietų. Pavyzdžiui, simbolinis Jameso Bondo kapas Kalsojaus saloje. Čia filmuotos filmo „No Time to Die“ scenos, o netoli Kallur švyturio galima rasti agento 007 atminimui skirtą antkapį.
– O kam ten geriau nevažiuoti?
– Farerai tikrai ne kiekvienam. Jei kelionėse norisi daug skirtingų patirčių, nuolat besikeičiančių skirtingų vaizdų, įvairiausių lankytinų objektų, intensyvaus veiksmo ir vakarinių pramogų, gali būti, kad čia pasidarys nuobodu. Jei ieškote ekstremalių žygių ir adrenalino, jų galima rasti, bet tai tikrai nėra pagrindinis Farerų charakteris.
Čia dienos gana panašios. Kalnai, vandenynas, avys, maži kaimeliai. Ir vėl kalnai, vandenynas, avys. Vakarais taip pat nereikėtų tikėtis didelio veiksmo.
Jei kelionės sėkmę matuojate aplankytų objektų skaičiumi, Farerai gali nuvilti. Jei mokate mėgautis tuo, kad nieko ypatingo nevyksta, gali būti, kad įsimylėsite.
Tik stalo žaidimų vis tiek pasiimkite.
– Ar brangu keliauti į Farerų salas?
– Trumpai – brangu (šypsosi).
Mes skridome su persėdimu per Kopenhagą. Bilietas kainavo apie 500 eurų žmogui. Skrydžiai dažni ir patogūs.
Automobilį ir nakvynę tikrai verta rezervuoti kuo anksčiau, nes tai nemaža kelionės biudžeto dalis. Be to, nakvynės vietų tikrai nėra daug.
Maistas taip pat nepigus, todėl gyvenant apartamentuose verta pagalvoti apie galimybę gamintis patiems. O dienos kelionėms įsidėti užkandžių.
Farerai nėra vieta, į kurią važiuoji ieškoti pigių atostogų.
Prie išlaidų prisideda ir mokami tuneliai, keltai, kai kurie lankytini objektai ar žygių maršrutai.
Tačiau Farerai nėra vieta, į kurią važiuoji ieškoti pigių atostogų. Čia važiuoji patirti kažko labai savito.
Ir nors kainos aukštos, didžiausia Farerų vertybė – jų gamta, kraštovaizdis, atmosfera – dažnai nereikalauja papildomų išlaidų.
– Ar norėtumėte sugrįžti? Dėl ko?
– Galbūt ten ir nėra tokio energetiško ekstremalumo, bet galbūt kaip tik dėl to jausmas kažkoks neįtikėtinas.
Farerai užliūliuoja savo vienodumu, kuris galbūt kiekvienam yra labai skirtingas. Man tai buvo viena savaitė lėtumo, tėkmės ir grožio.
Vientisas. Autentiškas kraštas. Toks tuščias veiksmo, bet toks pilnas atoveiksmio.
Savo įraše po kelionės parašiau: „Galbūt man reikėjo Farerų. Galbūt ir tau jų reikia?“
Ir dabar vis dar taip galvoju. Grįžčiau ieškodama balanso, gamtos ir ramybės.
