Šįkart blogiukė bus Sirija. Tiek apie ją pačią, tiek apie gretimai esančią, taip pat ne itin teigiamą (iš jos teritorijos leidžiamos raketos į Izraelį) Libano valstybę, jau esu pasakojęs, todėl šis pasakojimas bus ciklo apie kelionę po Siriją pabaiga, nes kiek jau galima? Reikia duoti dėmesio ir kitoms blogiukėms, kurių dar visa eilė laukia.
Didžiausius Sirijos miestus tokius kaip Damaskas ir Alepas jau esu apžvelgęs, todėl dabar pažiūrėkime, kaip gyvena provincija, nes ji, ką, galvojate, nenori dėmesio? Susipažinti su Sirijos laukymėmis mums pasitaikė proga apsistojus Chamos mieste, į kurį mes atvykome tiesiai iš Libano. Tik įsikūrus viešbutyje mus ėmė apdoroti jo administratorius, pasiutęs įkalbinėti pirkti iš jo visokias ekskursijas.
Panašu, jog vyrukas savo darbą išmanė, nes kalbėjo taip įtaigiai, kad vieną tokių ekskursijų mums ir prakišo. Tai buvo kelionė į Sirijos gilumą iki Eufrato upės, pakeliui aplankant beduinų kaimą ir dar porą mirusių gyvenviečių. Nors žodis prakišo, skamba lyg ir per neigiamo konteksto prizmę, tarsi tas vyrukas būtų mus kaip nors apmonijęs, tačiau taip nebuvo, nes aš ir pats nelabai įsivaizdavau, ką dar protingesnio būtų galima toje šalyje nuveikti. Tad – kodėl gi ne ekskursija?
