Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
Išvažiavus iš oro uosto, Daka pradeda atsiskleisti palaipsniui. Iš pradžių – tiesiog daug žmonių. Tada – dar daugiau žmonių. Ir galiausiai ateina momentas, kai suvoki, kad esi viename tankiausiai apgyvendintų miestų planetoje, kur gyvena apie 25 milijonus žmonių. Tai nebe miestas – tai organizmas. Pulsuojantis, triukšmingas, kartais chaotiškas, bet kažkaip veikiantis.
Ryte užlipu ant viešbučio stogo. Noriu pamatyti viską iš viršaus, suprasti mastelį. Bet vietoj panoramos matau pilką rūką. Tik tai ne rūkas. Telefone – 261 AQI. Tai reiškia, kad oras „labai nesveikas“. Smulkios PM2.5 dalelės čia tokios tankios, kad prasiskverbia giliai į plaučius ir net į kraują.
Įdomiausia, kad Daka dažnai patenka į labiausiai užterštų miestų pasaulyje topus, o kai kuriomis dienomis oro kokybė čia būna net 20–30 kartų blogesnė nei laikoma saugia. Ir vis dėlto žemiau matau milijonus žmonių, kurie tiesiog gyvena. Dirba, juda, šypsosi. Atrodo, kad miestas neturi „pauzės“ mygtuko.
Išėjęs į gatvę susiduriu su pirmu iššūkiu – pereiti per kelią. Nėra aiškių perėjų, nėra sustojančių automobilių. Iš pradžių atrodo visiška beprotybė, bet po kelių minučių pradedi matyti sistemą. Čia galioja paprasta taisyklė – jei nori pereiti, tiesiog eik. Svarbiausia nepanikuoti ir judėti tolygiai. Transportas tave apeis. Ir kažkokiu būdu – jis tikrai apeina.
Daka dažnai patenka į labiausiai užterštų miestų pasaulyje topus.
Transportas čia yra atskiras pasaulis. Daka dažnai vadinama „rikšų sostine“, nes mieste jų skaičiuojama šimtais tūkstančių. Spalvotos, rankomis išpieštos, su metaliniais ornamentais – kiekviena rikša atrodo kaip mažas meno kūrinys.
Sėdžiu vienoje iš jų ir jaučiuosi lyg važiuočiau per gyvą organizmą. Vairuotojas mina pedalus, signalai skamba iš visų pusių, o mes laviruojame tarp autobusų, tuktukų ir motorolerių.
Vėliau šoku į autobusą. Senas, dyzelinis, aptrintas, bet pilnas gyvybės. Dakos autobusai kasdien perveža apie 5 milijonus žmonių, ir be jų miestas tiesiog sustotų. Įdomu tai, kad daugelyje autobusų beveik nematyti moterų – jos dažniau renkasi atskirus transportus ar rikšas, kur jaučiasi saugiau. Viduje – karšta, triukšminga, kartais net dūmai patenka į saloną, bet niekam tai neatrodo keista. Tai tiesiog kasdienybė.
Kai autobusas nusprendžia išvažiuoti be manęs (kas čia, pasirodo, nėra retas scenarijus), pereinu prie tuktuko. Oficialiai trys vietos, realybėje – kiek telpa. Maža transporto priemonė, kuri kažkokiu stebuklu prasispraudžia pro bet kokį tarpą. Įdomu tai, kad Bangladeše yra daugiau nei pusė milijono tokių transporto priemonių ir jos sudaro didelę dalį miesto judėjimo.
Dakos autobusai kasdien perveža apie 5 milijonus žmonių.
Judėdamas per miestą pastebiu, kad gyvenimas čia vyksta gatvėje. Prekyba, maistas, remontai, net kirpyklos – viskas vyksta čia pat, ant šaligatvio. Dideli prekybos centrai nėra tokie įprasti kaip Vakaruose. Vietoj jų – tūkstančiai mažų verslų. Ir galbūt būtent tai leidžia miestui funkcionuoti, nes kiekvienas randa savo vietą.
Vienas įspūdingiausių momentų – traukiniai. Tie patys, kur žmonės važiuoja ant stogų. Nors tai atrodo ekstremalu, daugeliui tai vienintelė galimybė keliauti. Bangladešo geležinkeliai buvo nutiesti dar XIX a. britų laikais ir šiandien jie jungia miestus su atokiausiomis vietovėmis. Tačiau kartu tai ir viena pavojingiausių transporto sistemų šalyje – kasmet žūsta tūkstančiai žmonių dėl neatsargumo prie bėgių ar kelionės ant stogų.
Tai ir viena pavojingiausių transporto sistemų šalyje.
Po viso šito chaoso sustoju paragauti biryani – vieno populiariausių patiekalų šalyje. Ryžiai, prieskoniai, šafranas, minkšta aviena. Kvapas užpildo visą erdvę.
Įdomu tai, kad biryani Bangladeše turi savo unikalią versiją – dažnai su daugiau aliejaus ir stipresniu prieskonių mišiniu nei Indijoje ar Pakistane. Valgydamas suprantu, kad maistas čia yra ne tik energija – tai kultūros dalis.
Vakare kelionė tęsiasi kitu lygiu – vandeniu. Bangladešas turi vieną didžiausių vidaus vandens kelių tinklų pasaulyje – daugiau nei 24 000 kilometrų. Kai kur laivas yra vienintelis būdas pasiekti namus.
Lipu į naktinį laivą į Barisalį. Iš viršaus – kajutės su patogumais, bet tikras gyvenimas vyksta apačioje. Ten žmonės miega ant grindų, su šeimomis, su visais savo daiktais. Kai kurie net su gyvomis vištomis. Ir vis tiek atmosfera rami, net jauki.
Įdomu tai, kad tokie naktiniai reisai dažnai yra pigesni nei autobusai ar traukiniai, todėl daugeliui tai ne tik patogiausias, bet ir vienintelis pasirinkimas. Laivas plaukia lėtai, aplink tamsa, tik retkarčiais praplaukia kiti laivai ar tolumoje matosi šviesos.
Per daug žmonių, per mažai infrastruktūros, bet neįtikėtinas gebėjimas išgyventi ir judėti pirmyn.
Po visos dienos pradedi suprasti vieną dalyką – Daka nėra chaotiška be priežasties. Tai miestas, kuris tiesiog prisitaikė prie savo realybės. Per daug žmonių, per mažai infrastruktūros, bet neįtikėtinas gebėjimas išgyventi ir judėti pirmyn.
Ir galbūt didžiausias netikėtumas – tas chaosas pradeda atrodyti logiškas. Net savotiškai gražus.
Autoriaus kelionių filmus galima rasti „Youtube“. Daugiau naujienų – „Facebook“ ir „Instagram“.
